„Aš norėjau atvaizduoti milžinų sielą…“

2012 m. spalio 24 dieną Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vyko Vinco Krėvės-Mickevičiaus 130-osioms gimimo metinėms skirtos parodos atidarymas. Renginį vedė bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, pristatęs daugialypę Vinco Krėvės asmenybę.

Visi pažįstame Vincą Krėvę kaip lietuvių literatūros klasiką, kiek mažiau kaip visuomenės bei politikos veikėją. Parodą aplankęs Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdemaras Razumas papasakojo apie kitą Vinco Krėvės gyvenimo pusę, atskleidė jį kaip mokslininką, akademiką, pirmąjį Lietuvos mokslų akademijos prezidentą. Žinomas faktas, kad Lietuvos mokslų akademija buvo įkurta Vilniuje 1941 m. sausio 16 d., o pirmojo prezidento pareigos teko rašytojui ir pedagogui V. Krėvei. Akademikas V. Razumas nušvietė V. Krėvės kelią nuo pirmųjų žingsnių iki Mokslų akademijos idėjos subrandinimo bei įgyvendinimo. 1920 m. grįžęs į Lietuvą iš Baku, V. Krėvė prisidėjo organizuojant aukštojo mokslo kursus Kaune, taip pat dalyvavo steigiant universitetą. Būtent Kauno universiteto profesoriai ėmėsi kurti Mokslų akademiją – 1928 m. buvo parengtas jos Statutas. Kiek vėliau, apie 1930 m., kilo idėja steigti mokslinių tyrimų institutą. Ji įgyvendinta 1938 m. įsteigus Lituanistikos institutą. Kaip akcentavo akademikas V. Razumas, mokslinio centro idėja buvo gerai subrandinta, todėl ją buvo gana paprasta įvykdyti. Tai nebuvo tik 1941 m. sausio 16 d. V. Krėvės įsakymas, į tai vedė gerai paruoštas kelias. Parodoje susidomėjimo sulaukė skyrius, skirtas V. Krėvei kaip Lietuvos mokslų akademijos kūrėjui.

Vincas Krėvė nemažą savo gyvenimo dalį praleido Rytuose. 1908 m. Lvovo universitete apgynė filosofijos daktaro laipsnį, o už savo darbą „Indoeuropiečių protėvynė“ gavo aukso medalį. Vėliau studijavo Kijevo universitete, kuriame parašė darbą apie Pratjekabudą, o 1913 m. gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. Tolesniam gyvenimui pasirinko Azerbaidžaną. Gyvenimas šiuose kraštuose neabejotinai veikė V. Krėvės pasaulėžiūrą. Parodoje dalyvavęs svečias – Vilniaus universiteto docentas daktaras Regimantas Tamošaitis – pasistengė atskleisti V. Krėvės sąsajas su Rytų filosofija. R. Tamošaitis įžvelgė paraleles tarp senosios lietuvių pasaulėžiūros, atsiskleidžiančios per V. Krėvės kūrinių veikėjus, bei senųjų indų, persų, arabų tradicijų. Juk tiek senieji kaimo išminčiai, tiek dramatiškieji Skirgaila ar Šarūnas turėtų pakelti kiekvienam skaitytojui „galybę“, iš praeities ateinančią „milžinų dvasią“, kuri pabudintų tautą. Išmintis, o ne išmoktas žinojimas, anot literatūrologo, yra galimybė išsaugoti savo tapatybę, kartu išsaugant sąmonės autonomiją.

Gražų pranešimą „Žmogaus ir tautos laisvė – svarbiausia V. Krėvės vertybė“ susirinkusiems pristatė V. Krėvės memorialinio muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad jau ankstyvosios rašytojo eilės, išspausdintos 1907 m. lenkiškame leidinyje „Frustra“, yra laisvės ir maišto šauklys metafizine prasme. Laisvė ir maištas turėtų žadinti tautos, o ne vieno asmens dvasią, kelti savivertę. Anot V. Turčinavičiaus, vertinant V. Krėvės visuomeninę bei politinę veiklą, nederėtų užmiršti šio momento. Į jį reikėtų atsižvelgti interpretuojant rašytojo darbus ar poelgius, nes V. Krėvė savo esme buvo daugiau rytietiško nei vakarietiško mąstymo žmogus.

Parodos atidarymo metu į mus dar kartą jaudinančiai prabilo V. Krėvė aktoriaus Tomo Vaisietos lūpomis. Aktorius buvo parengęs monospektaklį V. Krėvės kūrinių motyvais: „Kad vaikų vaikai atmintų“, kurį pristatė daugelyje Lietuvos mokyklų. Bibliotekoje skambėjo ištraukos iš „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ bei „Daina apie arą“. Tarsi apibendrinant tyrinėtojų žodžius, per V. Krėvės kūrybos eiles dar kartą buvo parodyta senosios išminties galybė bei laisvės siekimo troškimas.

Jei V. Krėvė buvo žinomas kaip literatas, tai paroda, tikimės, padės pažinti ir kitas, mažiau žinomas, šios daugialypės asmenybės puses bei leis pamąstyti, kurgi tos „milžinų dvasios“ esmė. 

 

 

Parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė,
nuotraukos Valentinos Kulikauskienės