Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka

Arte et Marte: senieji dokumentai karo tema

Skiriama Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

Žalgirio mūšio dvyliktasis jubiliejus arba 600-osios metinės suteikia progą prisiminti istoriją, atgaivinti tai, ką žinojome, bet primiršome, pamatyti, ko nematėme, paskaityti, ko neskaitėme. Didvyrių žemėje gyvendami, iš kokios praeities mes stiprybę semiam? Didvyris ir karas – neatsiejami. Paminėti, pagerbti garsų mūšį ir jo herojus galime, prisimindami kitus karus, kitus mūšius, sėkmingai laimėtus ar, deja, pralaimėtus – toks jau tas Marsas. Prieš penkis šimtus metų mokytiems žmonėms nebūtų reikėję paaiškinti ir išversti, ką reiškia trumpas ir talpus lotyniškas posakis Arte et Marte, tuo labiau, kad vertimas Meistriškumu ir kova neprilygsta nei skambumu, nei turiniu. K. Kuzavinio Lotynų–lietuvių kalbų žodyne šešiolika eilučių skirtos žodžio ars reikšmėms išvardinti: menas, mokslas, verslas, amatas, teorija, taisyklės, sugebėjimas, mokėjimas, įgudimas, dirbtinumas, moralinės savybės, gyvenimo būdas, polinkiai, gudrybės, vylius. Marsas – ne tik karo dievas, planetos, savaitės dienos vardas, bet dar gali reikšti karą, kovą, kautynes, karo laimę, kovos pobūdį, drąsą, narsumą, karingumą. XVI–XVII a. lotynų kalba rašytuose kūriniuose su karu susiję dalykai labai dažnai įvardijami žodžiu Mars. Todėl šioje parodoje Marsas ir sujungia Žalgirio mūšį – pagoniškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pabaigą su dviem krikščioniškos Lietuvos istorijos XVI–XVII amžiais. Sekti paskui liūdną XVIII a. karo vežimą, nudardėti su juo iki Abiejų Tautų Respublikos trečiojo 1795 m. padalijimo neleido dokumentų gausa. Didžioji dalis rodomų senųjų dokumentų saugomi LMAVB Retų spaudinių skyriuje (RSS), septyni – Rankraščių skyriaus (RS) fonduose. Kol dokumentai glaudėsi saugyklų lentynose, suskirstyti pagal amžius, fondus, formatą, išrikiuoti vienas šalia kito pagal šifrą, neatrodė, jog jų gali būti tokių įvairių ir tiek daug. Teko daryti atranką, kad „išeitų į žmones“ skirtingi, ne tik tiesiogiai vieną mūšį aprašantys, bet ir platesnį kontekstą apimantys dokumentai. Karo istorikas doc. dr. Valdas Rakutis kariūnams skirtoje mokomojoje knygoje Karo meno istorija (D.1: Nuo seniausių laikų iki 1850 metų, Vilnius, 2010) pateikia tokį karo apibrėžimą: Karas yra istorinis įvykis, kurio turinį sudaro įvairių nesutarimų, prieštaringumų ar konfliktų sprendimas prievartos būdais. Manome, kad šis karo apibūdinimas leidžia parinkti parodai tokių dokumentų, kuriuose būtų žinių apie kariavusius kraštus, juose gyvenusius žmones, jų būdą, priežastis, lėmusias karu pasibaigusią nesantaiką. Senieji atlasai ir žemėlapiai parodys jau užžėlusius takus, iš paveikslų pažvelgs menininkų akimis pamatyti didžiavyriai, pelėsiais ir kerpėmis apaugusios buvusios didingos pilys.

Parodą pradeda dalis Ars. Joje rodome leidinius, kuriuose sukaupta ir susisteminta karybos patirtis nuo seniausių laikų. Todėl ir pasirinkome lotynišką sentenciją Disce, sed a doctis. M. Pretorijus kruopščiai surinko iš jam prieinamų šaltinių duomenis apie gotus, jų karybą, rašė lotynų kalba, norėdamas būti suprastas visų mokytų Europos žmonių. Dabartiniams besidomintiems lietuviams belieka tikėtis ir laukti, gal kas nors ims ir išvers, kaip išvertė jo Prūsijos įdomybes, tiesa – ne iš lotynų kalbos. Ne viena karta kariavimo meno mokėsi iš labai populiaraus, dažnai leisto flamandų humanisto Justo Lipsijaus veikalo apie romėnų karo meną, kuris buvo nagrinėjamas ir dažnai laikomas pavyzdžiu. 1616 m. Nyderlanduose buvo įkurta pirmoji Europoje karo mokykla. Džiaugiamės, kad galime parodyti tos mokyklos pirmojo direktoriaus Johano Jakobo Valhauseno (Wallhausen) solidžios apimties, gausiai iliustruotą veikalą, iš kurio „pasiskolinome“ pavadinimą Arte et Marte. Žvanginami ginklai neša ne tik nelaimes, bet kelia ir daug įvairių problemų. Kaip spręsti karo ir taikos problemas, kokios teisinės konfliktų reguliavimo galimybės, svarstoma Baltazaro Ayalos ir Hugo Grocijaus darbuose. Karo inžinieriai, pasitelkę kūrybinę mintį ieškojo būdų, kaip geriau įsitvirtinti, kaip taikliau šaudyti – apie tai K. Semenavičiaus ir A. Freitago veikalai.

Didžioji parodos dalis skirta karams, kurių Lietuvai nepašykštėta – kryžiuočiai, totoriai, turkai, švedai, maskvėnai. Rodome įvairių kronikų, istorijų, kuriose tie visų karai prieš visus vienaip ar kitaip paminėti, nelygu autoriaus informuotumas, galimybė pasitelkti šaltinius, pagaliau, simpatijos ar antipatijos, nes ne visi laikėsi nuostatos sine ira et studio – be pykčio ir išankstinės nuostatos. Istorijos mylėtojai turi puikią progą pamatyti pačius istorijos šaltinius, iš kurių žinių sėmėsi vėlesnių kartų istorikai, panaudojo savo darbuose, kas jau yra tapę tarsi bendra visų nuosavybe.

Garsūs mūšiai, pergalės, narsūs karvedžiai sulaukė ir poetų pagerbimo, buvo sukurta herojinių poemų, panegirikų. Ryškiausi kūriniai – Lauryno Bojerio Karolomachija ir Jono Radvano Radviliada. Šios knygos atrodo beveik kaip tada, kai jos buvo išleistos – čia pasidarbavo išmoningos bibliotekos restauratorių rankos. Ragavusiam karo deivės Belonos mirties sėklų liko vienintelė paguoda, kad iš tėviškės bažnyčios ambonos bus pagerbtas širdį ir jausmus virpinančiu laidotuvių pamokslu. Vieną tokį pamokslą parinkome šiai parodai.
Jau labai seniai šviesūs protai suprato, kad kare nėra jokio išsigelbėjimo. Apie tai Erazmas Desiderijus rašė Žygimantui Senajam, apie tai ir šios eilutės iš Radviliados, kurią S. Narbutas puikiai išvertė iš lotynų kalbos:

Žemai lenkiame galvą prieš visus, kurie in sago, vel in toga – kare ir taikos metu gyveno žemėse, vadintose Lituania, mylėjo jas, gynė ir puoselėjo. Šia paroda reddimus, quod debemus – atiduodame tai, ką privalome – deramą pagarbą ir nemarų prisiminimą.

Parodą rengė: Danguolė Palačionytė ir Violeta Radvilienė