Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka

Paroda, skirta profesoriaus Stasio Šalkauskio 125-osioms gimimo metinėms paminėti

Stasys Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje  (Raseinių r.). 1905 m. baigė Šiaulių gimnaziją, vėliau mokėsi Maskvos universiteto Teisės fakultete (1905–1911 m.). Priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, skaitė referatus ir kurį laiką sekretoriavo. Dalyvavo Religinės-filosofinės Vladimiro Solovjovo atminimo draugijos veikloje. Bičiuliavosi su to meto filosofais: ateitininku Pranu Dovydaičiu ir aušriniečiu Romanu Bytautu. Nuo 1908 m. gyveno Samarkande (tuometiniame Turkestane), į Maskvą atvykdavo tvarkyti studijų formalumų. Baigęs studijas, 1911 m. apsigyveno Samarkande, dirbo teisininku. Tačiau darbas netraukė – viliojo filosofija. Ypač domino prancūzų eseistas Ernestas Hello ir rusų filosofas Vladimiras Solovjovas. Šių autorių darbų vertimai ir buvo pirmieji Stasio Šalkauskio pasireiškimai spaudoje. Pirmoji savarankiška jo studija „Bažnyčia ir kultūra“, paskelbta „Draugijos“ leidinyje, parodė neeilinį intelektualumą. Tai įžvelgęs, žurnalo redaktorius A. Dambrauskas-Jakštas padėjo gauti „Motinėlės“ draugijos stipendiją studijoms užsienyje. Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti komitetas paskyrė Stasį Šalkauskį įgaliotiniu Šveicarijoje (1916 m. šių pareigų atsisakė).

1915–1920 m. S. Šalkauskis studijavo Fribūro katalikų universitete. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos „Lithuania“ veikloje. 1920 m. tapo filosofijos daktaru, apgynęs prancūzų kalba parašytą disertaciją „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje“.

1920 m. grįžo į Lietuvą. Įsijungė į akademinę veiklą – dėstė Aukštuosiuose kursuose. 1922–1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete skaitė filosofijos įvado, logikos, kultūros filosofijos, estetikos, bendrosios mokslinio darbo metodikos, pedagogikos ir įvairius specialiuosius kursus. Nuo 1922 m. – profesorius, 1939–1940 m. – VDU rektorius.

1927 m. vedė studentę Juliją Paltarokaitę, vyskupo K. Paltaroko pusseserę. 1931 m. šeimoje gimė sūnus Julijonas.

Sovietinės okupacijos metais atleistas iš rektoriaus pareigų, pašalintas iš profesūros. S. Šalkauskis su šeima persikėlė į Vilnių. Švietimo komisariatui nepatvirtinus, negalėjo dirbti akademinio darbo Vilniaus universitete. Vėliau, atostogų dėl pablogėjusios sveikatos metu, Stasys Šalkauskis buvo grąžintas į universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą profesoriumi ir Pedagogikos katedros vedėju. Jis susirašinėjo su Vilniaus universiteto dėstytojais ir Mokslų akademijos nariais. Buvo išrinktas akademiku. Sveikatai vis labiau šlyjant, apsistojo tėvų namuose Šiauliuose, kur 1941 m. gruodžio 4 d. ir mirė. Palaidotas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapijos kapinėse.

Stasys Šalkauskis paliko didžiulį mokslinį palikimą. Svarbiausi jo darbai: Bažnyčia ir kultūra (studija, 1913 m.), Kultūros filosofijos metmenys (1926 m.), Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai (1926 ir 1933 m.), Visuomeninis auklėjimas (1932 m.), Ateitininkų ideologija (1933 m.), Lietuvių tauta ir jos ugdymas (1933 m.), Bendroji filosofijos terminologija (1938 m.). Daugybė mažesnių studijų bei straipsnių išspausdinta įvairiuose žurnaluose bei mokslo darbų rinkiniuose.

Plačius dirvonus Stasys Šalkauskis išarė ir visuomeninio darbo bare. Įsteigė tautinę kultūrą ir visavertį gyvenimą propaguojantį žurnalą „Romuva“, kurio 1921–1922 m. išleistos dvi knygos. 1932–1934 m. jis redagavo žurnalą „Židinys“, bendradarbiavo katalikiškos orientacijos žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Lietuvos mokykla“, „Draugija“, „Logos“ ir kt.

Stasys Šalkauskis – Lietuvos katalikų mokslo akademijos steigimo (1922 m.) iniciatorius, nuo 1933 m. jos akademikas, 1938–1940 m. pirmininkas. 1927–1930 m. buvo Ateitininkų federacijos vadovas. Jis galutinai suformavo ir suredagavo ateitininkų principus, ateitininkų ideologijos esmę, parašė knygą „Ateitininkų ideologija“. Mokslininkas ieškojo priemonių religiniam Lietuvos atgimimui, kvietė tautą Gyvosios dvasios sąjūdžiui. Daug dėmesio skyrė lietuviškajai filosofijos terminijai. S. Šalkauskis pasiūlė naują lietuvišką senos idėjos interpretaciją, kultūrų sintezės koncepciją – lietuvių kultūra turi perimti Rytų ir Vakarų kultūrų elementus ir sudaryti naują harmoningą junginį. Šiam jautrios sielos žmogui rūpėjo ir politika. Lietuvos valstybės „pastatą“ matė suręstą ant lietuvybės, krikščionybės ir demokratijos pamatų.

Parodoje pateikiami svarbiausi mokslininko biografijos faktai, eksponuojami veikalai, studijos bei straipsniai. Eksponuojamas rankraštinis Šalkauskio veikalas apie dorinį, estetinį ir religinį auklėjimą bei ištraukos iš dienoraščio (LMAVB RS F373-3). Šalia tekstų eksponuojamos įvairių jo gyvenimo tarpsnių nuotraukos, su juo susijusius žymius žmones ir aplinką vaizduojančios fotografijos. Stengtasi atskleisti pačius įvairiausius S. Šalkauskio filosofijos ir pedagogikos tyrinėjimų vertinimus.

Įdomu pažymėti, jog pokario metais Stasio Šalkauskio žmona Julija dirbo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.

„Spausdintas žodis yra tautos išraiška, pagal kurią vertinama tauta, ir ta išraiška kartu yra kasdienis tautos penas, nuo kurio priklauso moralinė ir net fizinė sveikata.“ (Prof. St. Šalkauskis). 

Paroda veiks iki š. m. birželio 29 d.

Parengė Rūta Kazlauskienė