Paroda „Jonui Basanavičiui – 160“

2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atidaroma paroda Lietuvos atgimimo patriarchui, didžiajam aušrininkui, Vasario 16-osios akto signatarui Jonui Basanavičiui – 160.

 „…Basanavičius Lietuvos ieškojo visur – ir Bulgarijoje, ir Čekijoje, ir Serbijoje, ir Prūsijoje – ir visur ją rasdavo.“ 
Justinas Marcinkevičius 

Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Marijampolės apskrityje, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Dvylikos metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1873 metais baigė sidabro medaliu. Įstojęs į Maskvos universitetą, 1873–1874 m. studijavo Istorijos ir filologijos, 1874–1879 m. – Medicinos fakultetuose. Jau studijų metais domėjosi Lietuvos istorija ir archeologija, rinko lietuvių tautosaką. Baigęs universitetą ir siekdamas išvengti gydytojo praktikos Maskvoje, pradėjo rūpintis darbu ką tik nepriklausomybę atgavusioje Bulgarijoje. Gavęs kvietimą ir kelionpinigių, 1879 metų pabaigoje iškeliavo iš Maskvos į Lom Palanką, kur iki 1882 metų dirbo gydytoju ir vadovavo ligoninei.

Gyvendamas Bulgarijoje, jis susirašinėjo su Mažojoje Lietuvoje leisto laikraščio Keleivis redaktoriumi F. Kuršaičiu. Tilžėje pradėjus leisti naują lietuvišką laikraštį Naujasis keleivis, J. Basanavičius buvo pakviestas bendradarbiauti. Priėmė kvietimą įstoti į Lietuvių literatūros draugiją, ragino jos valdybą leisti populiarius K. Donelaičio, S. Daukanto ir kitų rašytojų darbus.

Tik atvykęs į Bulgariją ir palankiai vertindamas bulgarų laisvės sąjūdį, J. Basanavičius pradėjo dalyvauti rusofobų demokratų partijos veikloje. Liberalams praradus valdžią, toliau bendradarbiavo pažangioje spaudoje, neslėpė savo demokratinių pažiūrų ir buvo įskųstas valdžiai. Norėdamas išvengti persekiojimų, 1882 m. išvyko į Prahą toliau studijuoti medicinos; dirbo tai Prahoje, tai Vienoje, stažavosi Prahos ir Vienos ligoninėse. Kartu J. Basanavičius toliau bendradarbiavo lietuvininkų laikraščiuose, ypač Lietuviškoje ceitungoje.

J. Basanavičiaus draugų ir bendražygių ratas vis didėjo, prisidėjo ir J. Šliūpas. 1882 m. J. Basanavičius apsisprendė dėl lietuviško laikraščio steigimo, nurodydamas ir leidybos vietą – Mažosios Lietuvos miestelį Ragainę. 1883 m. pasirodė pirmasis Aušros numeris.

1882–1884 m. tobulinosi Prahoje, dirbo įvairiose klinikose, važinėjo studijų reikalais į Vieną. Prahoje J. Basanavičiui teko patirti, pasak jo paties, vieną svarbiausių momentų savo gyvenime – karštą meilę Gabrielai Eleonorai (Elei) Mohl, čekų vokietaitei, su kuria susituokė Vienoje 1884 m. gegužę. 1885 metų rudenį jauna šeima grįžo į Lom Palanką. Prasidėjus 1885 m. bulgarų ir serbų karui, gydytojui darbo buvo į valias.

Dėl sunkaus darbo užpuolė įvairios ligos: iš pradžių plaučių uždegimas, vėliau dėmėtoji šiltinė. Pasveikęs tapo politinio pasikėsinimo auka: palaikytas prijaučiančiu rusams ir jų politikai Bulgarijoje, buvo peršautas, kai vyko pas ligonį.

1889 metų pradžioje sunkiai susirgo J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Liga progresavo, ir 1889 m. vasario 16 d. žmona mirė. Nepaprastai paveiktas žmonos mirties, J. Basanavičius buvo pasiryžęs visam laikui likti Bulgarijoje. 1891 metų rudenį jis tapo Bulgarijos piliečiu, 1892–1895 dirbo Varnos miesto ligoninėje, 1893 metų pabaigoje buvo paskirtas Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju. 1899 m. J. Basanavičių išrinko į Varnos miesto tarybą. Vis dėlto 1895 metų pradžioje, remdamasis rusų caro manifestu, J. Basanavičius paprašė leidimo grįžti į Lietuvą, bet atsakymas buvo neigiamas. Tačiau atostogų metu jis galėjo keliauti: 1894, 1895, 1897–1901, 1903, 1904 m. lankėsi bei gydėsi Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje. O 1905 m. pradžioje, nelaukdamas Rusijos pilietybės bei leidimo grįžti, pardavęs visą savo turtą, paliko Varną ir Bulgariją.

Dvidešimt penkerius metus gyvenęs užsienyje, 1905 m. rugpjūčio 1 d. J. Basanavičius atvažiavo į Vilnių. Čia buvo pats revoliucijos įkarštis: politinis gyvenimas išsiskyrė partijų, programų bei šūkių gausa. J. Basanavičiaus gyvenimas Lietuvoje buvo žymus naujais žygiais ir darbais. Daug matęs, pažinęs ir patyręs, jis stojo lietuvių tautinio sąjūdžio priešakyje, darbuodamasis Lietuvos labui. Dalyvavo visose svarbiausiose akcijose, kur buvo atstovaujama lietuvių tautos interesams, ir atkuriant Lietuvos valstybingumą. 1905 m. drauge su kitais parengė memorandumą dėl Lietuvos autonomijos, kuris buvo įteiktas Rusijos imperijos ministrui pirmininkui Sergejui Vitei (S. Vitte). J. Basanavičius buvo Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkas. Per Seimą derino konservatyvių ir radikalių politikų pozicijas, jo pastangomis buvo priimti nutarimai dėl Lietuvos autonomijos etninėse ribose ir dėl lietuvių kalbos teisių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. Jono Basanavičiaus iniciatyva 1905 m. įkurta Tautiškoji lietuvių demokratų partija (TLDP), jis sukūrė partijos programos projektą. 1906 m. Kaune suorganizavo TLDP kuopą, koordinavusią lietuvių atstovų rinkimus į Rusijos valstybės I dūmą. 1906 m. su kitais parengė memorandumą popiežiui Pijui X, kuriame reikalavo įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją, gynė lietuvių kalbą ir kultūrą nuo lenkinimo. Po 1905–1907 m. revoliucijos prisidėjo prie lietuvių inteligentų grupuotės, vadinamųjų viltininkų. 1907 m. įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, iki mirties buvo jos pirmininkas. Redagavo draugijos leidinį Lietuvių tauta. 1911 m. dalyvavo steigiant „Vilijos“ akcinę bendrovę, 1913 m. – Lietuvių ūkininkų bendrovę. Rūpindamasis Tautos namų statyba, 1913 m. su Martynu Yču buvo išvykęs į JAV rinkti lėšų.

1914 m. rugpjūčio 1 d., prasidėjus Vokietijoje visuotinei mobilizacijai, J. Basanavičius grįžo į Lietuvą. Čia aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, daug dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Pirmąjį pasaulinį karą praleido Vilniuje. Padėjo organizuoti dienraščio Lietuvos aidas leidybą. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. J. Basanavičius buvo Lietuvių konferencijos, kurios metu išrinkta Lietuvos Taryba, pirmininkas, tapo Lietuvos Tarybos nariu. Jonas Basanavičius pirmininkavo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos posėdžiui, paskelbusiam istorinį Lietuvos Nepriklausomybės Aktą; su kitais sutelkė dešiniuosius ir kairiuosius Tarybos narius šiam Aktui pasirašyti.

Jonas Basanavičius pasiliko Vilniuje ir kai 1919 m. jį užgrobė Lenkijos kariniai daliniai. Iki 1924 m. jis dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijoje gydytoju, saugojo Lietuvių mokslo draugijos biblioteką ir rankraštyną. 1923 m. buvo išrinktas Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto garbės nariu ir profesoriumi. Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, Lietuvai švenčiant devintąsias nepriklausomybės metines. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Palaidotas vasario 21 d. Rasų kapinėse.

J. Basanavičiaus rašytinį palikimą sudaro per 40 antropologijos, archeologijos, istorijos, etnologijos, folkloristikos, kalbotyros, medicinos, sanitarijos studijų, daugiau kaip 140 įvairių straipsnių. 1993–2004 m. išleista Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka (15 tomų). 1992 m. įsteigta valstybinė Jono Basanavičiaus premija (už lietuvių etninės kultūros puoselėjimą). Nuo 1997 m. Vilniuje veikia Jono Basanavičiaus draugija. Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus gimtajame name, įrengtas muziejus, greta sodybos pasodintas ąžuolynas. J. Basanavičius pavaizduotas 50 litų banknote.

VEIKLA. J. Basanavičiaus veikla buvo labai vertinama. Už mokslo darbus Bulgarų literatūros draugija, 1912 m. tapusi Bulgarijos mokslų draugija, išrinko jį nariu korespondentu. J. Basanavičius buvo priimtas į Bulgarijos gamtos tyrinėjimo draugiją, Bulgarijos raudonojo kryžiaus draugiją, Bulgarijos medikų sąjungą, Varnos gydytojų draugiją.

J. Basanavičius buvo išrinktas ir kitų Europos mokslo draugijų: Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje, Antropologijos draugijos ir Geografijos draugijos Vienoje, Vokiečių antropologijos, etnologijos ir senovės istorijos draugijos Berlyne, nariu.

Parodoje pateikiami svarbiausi dr. Jono Basanavičiaus biografijos faktai, ikonografija, eksponuojami jo darbai bei LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomo rankraštinio palikimo dalis. Tai dokumentų grupė, atspindinti politinę ir visuomeninę Jono Basanavičiaus veiklą bei jo siekimą įteisinti lietuvių kalbą bažnyčiose.

Jubiliejinė Jono Basanavičiaus paroda Vrublevskių bibliotekoje atidaroma š. m. lapkričio 24 d. 15 val. Pranešimą „Dr. Jonas Basanavičius Lietuvoje. 1905–1926 m. dienoraščio liudijimai“ skaitys bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas.

Paroda bus eksponuojama iki š. m. gruodžio 20 d.

Parodos rengėjos: Rūta Kazlauskienė, Džiuljeta Malinauskaitė