Paroda „Ignas Šeinius: tarp Lietuvos ir Švedijos“
Nuo 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos salėje (15 kabinete) veikia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos parengta kilnojamoji dokumentinė paroda „Ignas Šeinius: tarp Lietuvos ir Švedijos“.
Ignas Jurkūnas, vėliau pavardę pakeitęs į literatūrinį Igno Šeiniaus slapyvardį, gimė 1889 m. balandžio 3 d. Šeiniūnuose, Gelvonių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Mokėsi Vilniaus Musninkų pradžios mokykloje bei „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune. 1912–1915 m. Maskvos universitete studijavo meno filosofiją.
1915 m. buvo pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Ten I. Šeinius sudarė Lietuvos nepriklausomybės komitetą, įsteigė Lietuvių spaudos biurą, leido politinį biuletenį nepriklausomybės idėjoms skleisti, išleido knygų švedų kalba.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ėjo atsakingas diplomatines pareigas: Lietuvos pasiuntinybės sekretorius Danijoje (1919–1920), pasiuntinys Suomijoje (1921), Lietuvos ministras skandinavų kraštams su rezidencija Švedijoje (1923–1927). Po tautininkų įvykdyto valdžios perversmo, panaikinus Lietuvos pasiuntinybę Skandinavijos kraštams, I. Šeinius pasiliko Švedijoje, atstovavo Lietuvos prekybos reikalus.
1933 m. I. Šeinius grįžo į Lietuvą. 1933–1934 m. dirbo „Lietuvos aido“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1935–1939 m. buvo Klaipėdos krašto patarėjas spaudos reikalams, įsteigė ir redagavo dienraštį „Vakarai“. Nuo 1939 m. rudens, Lietuvai atgavus Vilnių, I. Šeinius dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte.
1940 m. vasarą, Lietuvą okupavus TSRS, rašytojas sielojosi dėl Lietuvos nepriklausomybės praradimo, todėl emigravo į Švediją. Savo pergyvenimus ir politinius įvykius pavaizdavo knygoje „Raudonasis tvanas“.
1943 m. gavo Švedijos pilietybę. Ten su šeima gyveno iki mirties. Rūpinosi Lietuvos reikalais, bendradarbiavo laisvojoje lietuvių spaudoje Europoje ir Amerikoje, palaikė ryšius su lietuvių veikėjais ir rašytojais. I. Šeinius pritapo svetimoje aplinkoje; savo asmeninį gyvenimą ir santykius su gimtuoju kraštu kūrė tik intelektualinėje arba tarnybinėje plotmėje. Ta aplinka Šeinių demoralizavo kūrybiškai.
Kūrinius Ignas Šeinius pradėjo spausdinti nuo 1910 m. Reikšmingiausia buvo rašytojo ankstyvoji kūryba.
Romanas „Kuprelis“ (1913) – žinomiausias I. Šeiniaus kūrinys. Jame pasakojama romantiška nelaimingos meilės istorija, iškeliamos menininko likimo, gyvenimo prasmės temos, pabrėžiamas žmogaus ryšys su gamta. Šis kūrinys bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje.
Apysakose „Bangos siaučia“, „Vasaros vaišės“ (1914), apsakymų ir impresijų rinkinyje „Nakties žiburiai“ (1914) vyrauja gamtos, meilės, intymių išgyvenimų motyvai, daug dėmesio skiriama veikėjų psichologijai, nuotaikų kaitai, dvasinių būsenų fiksavimui.
Ignas Šeinius – vienas pirmųjų lietuvių prozininkų, kūrusių inteligentų psichologinius paveikslus. Satyriniame romane „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (1934) išjuokė rasizmo teorijas, vokiečių fašizmo ideologiją.
I. Šeinius parašė ir novelių rinkinį „Aš dar kartą grįžtu“ (1937), komediją „Diplomatai“ (1937), vaikystės įspūdžiais pagrįstą etiudų rinkinį „Tėviškės padangėje“ (1938), prozos knygą „Vyskupas ir velnias“ (1959). Švedų kalba parašė publicistikos knygą „Lietuvos kultūra“ („Litauisk Kultur“, 1917) ir grožinės prozos rinkinį „Naktis ir saulė“ („Natt och sol“, 1918). Nuo 1940 m. I. Šeinius rašė daugiausia švediškai. Švedų, danų ir lietuvių kalbomis išleido antitarybinių publicistikos knygų.
Mirė 1959 m. sausio 15 d. Stokholme.
Parodoje taip pat eksponuojami Igno Šeiniaus darbai bei kiti dokumentai iš Vrublevskių bibliotekos fondų.
Paroda veiks iki š. m. gruodžio 19 d.
Literatūra:
Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997. – P. 486; Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1963. – T. 29, p. 398–400.
Parengė: Rūta Kazlauskienė, Džiuljeta Malinauskaitė