Paroda „Ak, Roma! Amžinasis miestas Boleslovo Rusecko gyvenime ir kūryboje“

Nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki gruodžio 31 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks paroda „Ak, Roma! Amžinasis miestas Boleslovo Rusecko gyvenime ir kūryboje“, skirta dailininko, kolekcininko Boleslovo Rusecko 190-osioms gimimo metinėms. Maloniai kviečiame apsilankyti.

 

Prieš 190 metų, 1824 m. rugsėjo 29 d. (kai kurių biografinių žinynų duomenimis, lapkričio 23 d.), Romoje tuomet dar tik pradedančio, o vėliau itin išgarsėjusio dailininko Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860) ir Antaninos Červinskaitės-Ruseckienės (Antonina z Czerwińskich Rusiecka, 1802–1853) šeimoje gimė sūnus, jau kitą dieną, dalyvaujant nemažam būriui į Amžinąjį miestą studijuoti, pasitobulinti ar trumpam paviešėti atvykusių kraštiečių, pakrikštytas Boleslovo Mykolo Julijono Karolio vardais (Bolesław Michał Juliusz Karol Rusiecki, 1824–1913). Kūdikį pirmaisiais mėnesiais nuostabaus grožio Tivolio apylinkėse augino tėvų pasamdyta žindyvė – italė valstietė. Vėliau juo rūpinosi ir prižiūrėjo žindyvė romietė – staliaus Vincenzo Crespi žmona, išmokiusi jį italų kalbos ir įskiepijusi prisirišimą prie krašto. Eidamas septintus metus Boleslovas buvo priverstas palikti gimtąjį miestą, nes tėvai nusprendė grįžti į tėvynę. Ištvėręs ilgą ir varginančią kelionę, prisitaikęs prie atšiaurių gyvenimo sąlygų tuometės Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte, Boleslovas pradėjo mokytis Vilniaus bajorų institute, kur dailę dėstė jo tėvas. Polinkis į meną ir gabumai piešti išryškėjo dar vaikystėje, tačiau rinkdamasis studijų kryptį Boleslovas ne iš karto pasuko tėvo pramintu keliu: kurį laiką studijavo Sankt Peterburgo universiteto Medicinos fakultete. 1843 m. įstojo į Sankt Peterburgo dailės akademiją, laisvojo klausytojo teisėmis mokėsi pas garsius dailininkus Fiodorą Brunį ir Karlą Briulovą. 1850 m. jam buvo suteiktas laisvojo dailininko vardas, o 1853 m. už alegorinį paveikslą Neries susijungimas su Nemunu< – akademiko vardas. Po metų Vilniuje vedė Stefaniją Karpovičiūtę (Stefania z Karpowiczów Rusiecka, 1829–1866) – labai jautrią, religingą, meniškos sielos ir, kaip paaiškėjo, silpnos sveikatos merginą. 1857 m. rudenį su žmona išvyko į kelionę po Vakarų Europą: aplankė Varšuvą, Krokuvą, Dresdeną, Prahą, Vieną, Triestą, Ankoną. Nuo 1858 m. balandžio 9 d. iki 1861 m. balandžio 17 d. gyveno Romoje. Sugrįžęs į gimtąjį miestą dailininkas išgyveno vidinę ekstazę. Italų kultūra, menas, gamta jam padarė didžiulį įspūdį, atgijo saulėti vaikystės prisiminimai, senuosiuose grafikos lakštuose, knygose, tėvo ir kitų dailininkų paveiksluose kažkada regėti vaizdai. Net milžiniška palmė už lango jam atrodė ta pati, kurią prieš kelis dešimtmečius tapė tėvas. Savo potyrius ir išgyvenimus aprašė tėvui adresuotuose laiškuose: „Šis grožis, kurį regiu, nepaprastai mane jaudina. <...> Mylimas Vatikanas, dieviškasis Rafaelis, jo freskos ir ložės, bažnyčios, pilnos puikiausių įvairių amžių ir meistrų dailės kūrinių, Kapitolijus ir t. t. Privačios galerijos, kurias lankau, gaivina mane, žadina iš miego. <...> norėtųsi viską nukopijuoti, praryti akimis, kuo daugiau išmokti ir, duotų Dievas, nors iš dalies prilygti tiems, kurių kūriniais žavimės“.Pasak B. Rusecko, Italijoje jis praregėjo ir pradėjo geriau jausti bei suprasti meną, subrendo kaip tapytojas. Būtų norėjęs dar ne vienerius metus pagyventi šioje meno ir mokslo mūzų buveinėje, tačiau netikėta tėvo mirtis, neatidėliotini reikalai paskatino susikrauti lagaminus ir palikti Romą. Išvyko 1861 m. balandį sau prisiekęs dar ne kartą sugrįžti ir šį pažadą tesėjo: dokumentai liudija, kad čia lankėsi 1888 ir 1895 m. Po kelionės įsikūrė Janavičų dvare (prie Balstogės, Gardino gub.), tačiau neilgam. 1866 m. rugpjūtį mirus žmonai šis dvaras tapo nebemielas, žadino skaudžius prisiminimus, tad persikraustė į Vilnių, kur kasdienybės džiaugsmais ir vargais dalijosi su seserimi Ona Bankovskiene (Anna z Rusieckich Bańkowska, 1826–1899). Vasaras praleisdavo Kernavėlės dvarelyje (Trakų aps.). 1887 m. įsigijo namą Šv. Jono g. 11, Vilniuje. Pilies gatvėje turėjo dirbtuvę. Vertėsi privačiomis dailės pamokomis, butų nuoma, atlikdavo dailės kūrinių meninės ir finansinės vertės ekspertizes. Kolekcionavo dailės kūrinius, fotografijas, archeologines senienas, kaupė medžiagą apie krašto meno ir istorijos paminklus. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje veikloje. 1880 m. prisidėjo atnaujinant poeto Julijaus Slovackio tėvo Euzebijaus antkapį Vilniaus Rasų kapinėse. Nuo 1897 m. buvo Adomo Mickevičiaus paminklo statybos komiteto pirmininkas (paminklas atidengtas 1899 m. Šv. Jono bažnyčioje), 1902 m. išrinktas Laikinojo Vilniaus Šv. Onos bažnyčios restauravimo komiteto nariu. Dalyvavo Vilniaus archeologijos būrelio susirinkimuose, buvo Vilniaus mokslo bičiulių, Meno ir mokslo muziejaus, Krokuvos istorijos ir senienų mylėtojų draugijų narys. 1897 m. Krokuvos mokslų akademijai paaukojo 20 tūkstančių aukso rublių, o 1908 m. šioje institucijoje įsteigė fondą užsienyje studijuojantiems lenkams remti. Skyrė 10 tūkstančių rublių Vilniaus mokslo bičiulių draugijos būstinės statyboms, šiai organizacijai testamentu užrašė savo rinkinius ir biblioteką.

Kūryboje derino akademinės dailės ir realizmo principus. Sukūrė portretų, Vilniaus ir Vilnijos gamtos ir architektūros peizažų, religinių kompozicijų Vilniaus katedrai, Kernavės, Gardino, Supraslės bažnyčioms. Pagal užsakymus tapė religinius paveikslus bei žinomų dailininkų darbų kopijas, restauravo senus portretus, projektavo antkapius. 1894 m. dalyvavo lenkų meno parodoje Lvove, 1894, 1897, 1899 ir 1904 m. dailės parodose Vilniuje.

Dailininkas mirė 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje. Palaidotas Bernardinų kapinėse šalia tėvų, brolių, sesers ir žmonos Stefanijos. Sprendžiant iš įrašo antkapyje, paminklą jam pastatė „anūku“ prisistatęs (B. Ruseckas neturėjo nei vaikų, nei vaikaičių) tolimas giminaitis Algirdas Kucharskis (Olgierd Kucharski). Tapytojui mirus nutrūko dailininkų Ruseckų dinastija.

Tiek amžininkų, tiek nūdienos dailės specialistų vertinimu, B. Ruseckas neprilygo tėvui nei talentu, nei meistriškumu, tačiau sukūrė palankių atsiliepimų sulaukusių originalių drobių, meile menui, kantriu kasdieniu darbu užsitarnavo deramą vietą Lietuvos dailės istorijoje. Jam turime būti dėkingi už tai, kad išsaugojo savo tėvo rankraštinį ir kūrybinį palikimą, sudarydamas prielaidas pažinti šio vieno ryškiausių ir produktyviausių Romantizmo epochos kūrėjų gyvenimą ir kūrybą, o kartu ir užčiuopti to laikotarpio Lietuvos meninio gyvenimo pulsą. B. Rusecko sukaupti garsių dailininkų paveikslų bei fotografijos meistrų nuotraukų rinkiniai, nepaisant to, kad pirmaisiais sovietmečio metais buvo suardyti ir išsklaidyti, papildė ir praturtino unikalias mūsų šalies muziejų ir kitų atminties institucijų kolekcijas. Negalima pamiršti ir svarbių menininko darbų paveldotvarkos baruose, o ypač 1902–1910 m. įgyvendinant tuo metu precedento neturėjusį Lietuvos gotikos perlo – Vilniaus Šv. Onos bažnyčios – restauravimo projektą. Nors šis B. Rusecko veiklos aspektas istoriografijoje dar nėra nuodugniai nušviestas, tačiau jau pats dailininko dalyvavimo bažnyčios restauravimo komiteto veikloje faktas atrodo labai svarbus ir iškalbingas.

Kaip jau anksčiau minėta, B. Rusecko kolekcijos, rankraštinis ir kūrybinis palikimas buvo išblaškytas po įvairias mūsų šalies (ir ne tik) atminties institucijas. Reikšminga šio palikimo dalis saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. 190-ųjų B. Rusecko gimimo metinių proga kviečiame susipažinti su itališkos tematikos jo piešiniais, laiškais ir kitais rankraščiais bei paieškoti atsakymų į klausimus, ką dailininkui reiškė Roma, kaip ir kuo jis gyveno šiame mieste.

 Parodos eksponatai – trijų dailininko kelionių į Amžinąjį miestą liudininkai. Geriausiai dokumentuota pirmoji (po išvykimo 1831-aisias) ir ilgiausia jo viešnagė Romoje 1858–1861 m. Pristatoma keletas šio laikotarpio jo piešinių albumų ir eskizų. 1888 metų kelionę primena Vatikane išsirūpinta popiežiaus Leono XIII indulgencija. Apie 1895 m. išvyką byloja iš Romos istorikui, gydytojui Józefui Bielińskiui (1848–1926) rašyti laiškai, kuriuose dailininkas pasakoja apie gyvenimo sąlygas, sutiktus pažįstamus, aplankytus muziejus, galerijas, bažnyčias, prisimena Romoje gyvenusius šviesaus atminimo lenkų istoriką, vieną iš Mikalojaus Koperniko muziejaus Romoje įkūrėjų Arturą Wołyńskį (1844–1893), skulptorių, Sankt Peterburgo dailės akademijos garbės profesorių Wiktorą Brodzkį (1826–1904), poetą, skulptorių, Bolonijos universiteto dėstytoją Teofilį Lenartowiczių (1822–1893) ir kt. Dėmesį patraukia vieno laiško kamputyje labai preciziškai nutapyta nedidelė akvarelė, kurioje pavaizduota Šv. Petro aikštė. Daugiau Romos vaizdų galima pamatyti jau minėtuose ankstyvesnio laikotarpio B. Rusecko piešinių albumuose. Čia įamžinti saulės nutvieksti Amžinojo miesto mūrai, siauros senamiesčio gatvelės, didingos panoramos, egzotiška augmenija, žymių žmonių portretai, italų apranga, gatvės scenos. Piešinių albumus galima palyginti su kelionių dienoraščiais, tik čia ne žodžiais, o vaizdais pasakojama nepakartojama kasdienybės istorija, teptuko potėpiais, pieštuko ar plunksnos brėžiais perteikiamos autoriaus mintys ir jausmai. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina prie piešinių nurodomos tikslios datos, vaizduojamų objektų pavadinimai, komentarai, pastabos. Versdami puslapį po puslapio galime susidaryti vaizdą apie kelionės trukmę, maršrutą, keliavimo būdą (plaukė garlaiviu, važiavo traukiniu ar arklių kinkiniu), bendrakeleivius ir autoriaus lydimi leistis į mistinę ekskursiją po Romą: susirasti šventovę, kurioje įrengta dar 1826 m. Italijos kalnuose tragiškai žuvusio dailininko, B. Rusecko krikštatėvio Juliaus Miševskio (Juliusz Miszewski, † 1826) epitafija, patyrinėti Koliziejaus griuvėsius, viduramžių architektūros perlo – Švč. Mergelės Marijos bažnyčios – grindų mozaiką, pasigrožėti ryškioje saulės šviesoje besiskleidžiančiu lelijos žiedu, užsukti į muziejus, galerijas, pasižvalgyti po parodų sales, aplankyti Romoje šaknis įleidusį vokiečių tapytoją Johanną Friedrichą Overbecką (1789–1869), įsižiūrėti į jo išraiškingą profilį ir pagaliau su naujomis idėjomis grįžti į dirbtuvę Via di Ripetta gatvėje prie vis dar neužbaigto paveikslo Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų.

Šiandienos romiečiai, žvelgdami į B. Rusecko piešinius, vargu ar beatpažintų juose savąjį miestą. Prabėgę metai neatpažįstamai pakeitė jo veidą. Piešiniai mus nukelia į laikus, kai Romoje gyveno vos apie 200 tūkstančių gyventojų, kai jos žaliuosiuose plotuose ganėsi jaučiai ir avys, o miesto aikštėse įrengtuose fontanuose piemenys girdė galvijus. Ryškiai ir dinamiškai Roma pradėjo augti tik nuo 1870 m., kai tapo suvienytos Italijos sostine.

Realistiški, dokumentiškai tikslūs, laisvomis nuo didžiųjų drobių tapymo valandomis sukurti B. Rusecko darbai atspindi to meto tikrovę ir dar kartą įrodo, kad Amžinasis miestas ne taip jau ir nutolęs erdvėje ir laike, kad čia pilna mūsų kultūros ženklų.

Parengė Ingrida Pajedaitė