Paroda „Eustachijaus Tiškevičiaus rankraštinio palikimo atodangos“

2014 m. balandžio 9 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje, minint 200-ąsias Eustachijaus Tiškevičiaus gimimo metines, atidaryta paroda „Eustachijaus Tiškevičiaus rankraštinio palikimo atodangos“. Didžioji dauguma dokumentų, eksponuojamų parodoje, skelbiami pirmą kartą. Paroda veiks iki gegužės 27 d.    

Eustachijus  Tiškevičius  (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) – vienas ryškiausių senos ir garbingos, šaliai daug nusipelniusios bajorų Tiškevičių giminės atstovų, tarptautinio pripažinimo sulaukęs mokslininkas, kolekcininkas, vienintelių  XIX a. viduryje Lietuvoje veikusių krašto praeitį tiriančių ir senovės reliktus kaupiančių kultūros ir mokslo institucijų – Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos organizatorius ir vadovas, įvairių Rusijos imperijos ir kitų šalių mokslo draugijų tikrasis arba garbės narys. E. Tiškevičiaus darbai sulaukė tiek amžininkų, tiek nūdienos specialistų dėmesio ir įvertinimo, tačiau apie jo gyvenimą vis dar žinoma labai mažai. Lietuvoje iki šiol nėra išleista nė viena jam skirta monografija, pavienės jo biografijos rekonstrukcijos daugiausia priklauso ne lietuvių, o mūsų kaimynų lenkų, baltarusių autorių plunksnoms. Dar nepakankamai ištyrinėti ir neatskleisti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje slypintys jo rankraštinio palikimo klodai, o juk būtent čia, kaip rodo naujausi tyrimai, saugomas didžiausias žymiojo mokslininko autentiškų biografijos šaltinių telkinys.

E. Tiškevičiaus dokumentai Vrublevskių bibliotekoje pradėti komplektuoti nuo pat jos įkūrimo 1912-aisiais. Bibliotekos steigėjas Tadas Vrublevskis (Tadeusz Wróblewski, 1858–1925) jos rinkinius papildė E. Tiškevičiaus laiškais, vizitinėmis kortelėmis, Juozapo Zavadskio spaustuvės archyve saugotais jo mokslo darbų ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos leidinių rankraščiais. Po T. Vrublevskio mirties išplėtusi savo veiklą ir įsikūrusi buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose, Vrublevskių biblioteka perėmė ir turtingą jų biblioteką kartu su E. Tiškevičiaus archyvu, XIX a. paskutiniame dešimtmetyje pervežtu iš Tiškevičių Astravo rezidencijos. 1946 m. čia pateko ir kelios E. Tiškevičiaus biografijos bei Vilniaus senienų muziejaus istorijos tyrimams itin vertingos Vilniaus viešosios bibliotekos Rankraščių skyriaus kolekcijos, nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų saugotos Maskvoje, bei Ivano Luckevičiaus gudų muziejaus rankraščių masyvas, kurio žymią dalį sudaro E. Tiškevičiaus tėvams, o vėliau jo broliui Konstantinui (Konstanty Tyszkiewicz, 1806–1868) priklausiusio Lahoisko (Baltarusija) dvaro dokumentai. 1956 m. Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė bibliotekai perdavė Vilniaus katedroje nuo nacių ir sovietų okupantų slėptus Vilniaus kapitulos ir garsaus senienų kolekcininko Alberto Liudviko Zoštauto (Albert Ludwik Zasztowt, 1850–1918) dokumentus, tarp kurių randama ir vertingų E. Tiškevičiaus autografų.

Taigi mokslininko rankraščiai į Vrublevskių biblioteką pateko skirtingais keliais iš įvairių komplektavimo šaltinių. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, juos pavyko apsaugoti nuo sunaikinimo ir išgrobstymo net ir sudėtingu istorinių pervartų laikotarpiu. Dalis vertingiausių dokumentų pristatoma šioje E. Tiškevičiaus 200-osioms gimimo metinėms pažymėti ir jo veiklai aktualinti skirtoje parodoje.

Absoliuti dokumentų dauguma plačiajai visuomenei rodoma pirmą kartą. Jie atspindi tiek privataus, tiek viešojo E. Tiškevičiaus gyvenimo puses, liudija apie jo kilmę, šeimą, aplinką, išsilavinimą, pomėgius, tarnybą, dalyvavimą bajorų savivaldos institucijų veikloje, archeologinius kasinėjimus, mokslines ir kultūrines aspiracijas, keliones po Skandinavijos šalis, Varmę, pasakoja apie Vilniaus archeologijos komisiją ir Senienų muziejų, Biržų majorato biblioteką Astrave, kurios rinkiniams tvarkyti ir prižiūrėti E. Tiškevičius skyrė keletą paskutiniųjų savo gyvenimo metų.

Ekspoziciją papildo ir praturtina unikalūs piešiniai, litografijos, nuotraukos. Vaizdo dokumentuose užfiksuoti jubiliato atvaizdai suteikia galimybę pamatyti jo išvaizdos metamorfozes nuo vienuolikmečio berniuko iki į šeštą dešimtį įžengusio vyriškio.

Norisi tikėti, kad parodoje eksponuojami E. Tiškevičiaus dokumentai ir ikonografinė medžiaga sudomins lankytojus, paskatins naujai pažvelgti į šią iškilią asmenybę, o galbūt net įkvėps jo biografijos ir apskritai XIX a. Lietuvos kultūros istorijos studijoms. 

 


Ingrida Pajedaitė