Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Mariaus Povilo Elijaus Martynenko mintys

Vertėjas, redaktorius, tekstų įgarsintojas, veganiško šokolado pardavėjas, šviesolaidinių kabelių testuotojas, padavėjas, barmenas, subtitruotojas, laiškanešys, naktinis portjė viešbutyje, poetas Marius Povilas Elijas Martynenko: save įvardinčiau kaip neraliuotą reliatyvistą <...>

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė? 
Knyga, kuri nėra baigtinė. Tokia, kuri lieka atviru kūriniu (remiantis U. Eco). Knyga, kurios skaitytojas yra jos kūrėjas, lygiavertis autoriui. Tai pasakyčiau ir apie visus meno kūrinius, ne vien literatūrą. Man užvis svarbiausias yra dialogiškumo, bendrumo elementas.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pirmoji galvon šovusi mintis – Italo Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Nenutuokiu kodėl. Galbūt dėl to, kad knygoje yra veikėjas, kuris išmokė save neskaityti. Atėmė iš savęs galią skaityti. Tiesa, negaliu trumpai perteikti viso konteksto, bet skaitant knygą buvo atvertas skaitymo slėpinys iš pačios netikėčiausios perspektyvos. Nors, tiesa, nemanau, kad bibliotekos darbuotojai yra atskira kasta ar kitoniška socialinė grupė. Ar yra bruožas, skiriantis juos nuo kitų demografinių grupių? Jei taip, aš apie jį negirdėjau. Todėl bet kokią knygą pirmiausia rekomenduočiau žmonėms apskritai, o tik po to atsižvelgdamas į lytį, amžių, politines pažiūras ir t. t.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Teko, sykį pasinaudojau knyga kaip šaltuoju ginklu. Kai nėra profesionalios įrangos, filmavimo aikštelėje knygomis galima susistatyti šviesas reikiamu rakursu ir aukščiu. Jos veikia ir kaip prespapjė. Sykį senoje sodyboje radę Lenino raštus, juos panaudojome pakuroms.

4. Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?
Ne, nemanau. Tai vienos visumos dalys. Atsiradus kinui teatras neišnyko. Atsiradus automobiliui žmonės nenustojo važinėti dviračiais.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.
Save įvardinčiau kaip neraliuotą reliatyvistą, todėl sakyčiau, kad ir taip, ir ne. Yra pasakyta, kad visa filosofija yra tiesiog užrašai antikos filosofų darbų paraštėse. Dramaturgijoje esti požiūris, kad visi siužetai jau papasakoti, kinta tik formos ir stiliai. Domėdamasis sociologiniais kontekstais pastebiu, kad nuomonės, požiūriai cikliškai atsikartoja ir nunyksta. Negaliu kalbėti apie savo kartos požiūrį į knygą, nes manau, kad mano kartoje pasireiškia didžiulė įvairovė – individų, subkultūrų, kultūrų, socialinių grupių. Nerandu bendro vardiklio visai kartai.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Tokios, kuri prisidėtų prie jo žlugimo.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Kažkokio mišinio iš aforizmų, anekdotų, laiškų, komedijų ir lyrikos.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Lietuvos, Anglijos, Prancūzijos, Amerikos, Vokietijos, Austrijos, Ukrainos, Italijos, Norvegijos, Japonijos, Kinijos, Kanados, Rusijos, Lenkijos, Nigerijos, Ganos, Senegalo, Kongo, Australijos, Indijos...

9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Jau parašiau. „Be penkių pasaulio pradžia“ – kartais per interviu manęs paklausia, ką norėjau pasakyti šia knyga. Šis klausimas mane trikdo. Bandžiau į jį atsakyti įvairiai. Galiausiai (be jokios ironijos ar sarkazmo) suprantu, kad šia knyga norėjau pasakyti kiekvieną žodį, esantį toje knygoje.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Daniil Charms – „Nutikimai“, Konstantino Stanislavskio – „Aktoriaus saviruoša“, Euripido dramas, Witoldo Gombrovičiaus dienoraščius ir Ted Hughes poeziją.