Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Tomo Blinstrubio mintys

Buvęs advokatas ir Prezidentės patarėjas, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės instituto lektorius, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas, socialinių mokslų daktaras Tomas Blinstrubis: Jeigu kam pažįstamas tas jausmas, kai naktyje atsiduri vienas prieš beribį žvaigždėtą dangų, tai panaši galybė yra ir mano skaitoma knyga. Tokia knyga yra gėris ir grožis. Knyga yra vieniša, kaip ir skaitytojas.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygų būna visomis prasmėmis visiškai beverčių, bet būna ir neįkainojamų. Galiu kalbėti tik apie tas knygas, kurias aš pats gyvenime skaitau. Apie jų vertę materialiąją prasme aš per daug nesvarstau, net kai paimu į rankas labai seną knygą. Knyga mažai ką turi bendro su verte substancialia prasme. Jeigu kam pažįstamas tas jausmas, kai naktyje atsiduri vienas prieš beribį žvaigždėtą dangų, tai panaši galybė yra ir mano skaitoma knyga. Tokia knyga yra gėris ir grožis. Knyga yra vieniša, kaip ir skaitytojas. Susitinka du pasauliai – knygos Autoriaus ar Istorijos ir ieškančio skaitytojo, kuris negali likti nepaliestas knygos. Knygos žodžio galia slypi tame, jog skaitantysis patenka į knygos istorijos, vaizdų, garsų, kvapų, emocijų, jausmų, išgyvenimų, įvykių, išminties, visos konkrečios knygos dvasios pasaulį, kurio negali likti nepaliestas. Todėl neretai mažai ką galiu prisiminti apie kadaise skaitytos knygos turinį (dabar tikrai nebeatpasakočiau Platono dialogų), tačiau atsimenu išgyvenimus, spalvas, jausmus, kuriuos teko patirti skaitant tą knygą. Šiuo požiūriu knygos žodis yra galingesnis už muziką, ir juo labiau už vaizduojamąjį meną. Juk, pavyzdžiui, klausydamas Aleksandro Skriabino muzikos mintyse neperskaitysiu Antono Čechovo apsakymo „Namas su mezoninu“, bet skaitydamas šį Čechovo apsakymą aš girdėsiu ir Skriabino etiudus, matysiu spalvas, žmones, jausiu aplinką, kvapus, viską... Knygos žodis tikrai yra vartai, atsiveriantys į nuostabų pasaulį. Knygos žodžio galia yra milžiniška. Dar Šv. Augustinas rašė, kaip į jo rankas patekusi Cicerono knyga pakeitė jo svajones ir troškimus. Be jokios abejonės, knygos taip pat formuoja, brandina, taurina žmogų. Visada galima atskirti, ar žmogus skaito knygas... Pagal tai atpažįstame kitame artimą sielą, atsirenkame žmones, su kuriais bendraujame. Perskaitytas knygos žodis yra gyvas, jis ir toliau, tarsi nenuilstanti bitė, žmogaus gyvenime daro savo darbą.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomenduoti yra tuštybė. Tas, kas ieško, visada randa knygą. Knygoje yra atsakymas ieškančiam, tačiau kiekvienam savas, ar netgi subjektyviai suprastas atsakymas. Kartais atsakymų ieškojimas užtrunka ilgą laiką, tačiau ieškantis atsakymų, juos vis tiek, anksčiau ar vėliau, ras. Kartais gal knygos mus išsirenka, patenka į rankas tarsi atsitiktinai. Knygos žodis mus augina dvasiškai, todėl kiekvieno vidiniai poreikiai ir subrendimas konkrečiai knygai yra individualūs. Aš esu dėkingas savo mokytojams, tiems žmonėms, kurie man įvairiais gyvenimo etapais parodė konkrečias knygas. Esu dėkingas už parodytą Mačernio poeziją, Hessę, Juozą Baltušį, Maironį, Gėtę, Tomą Maną, Remarką ar Turgenevą paauglystėje, Platoną, kuriame nėra nei vieno nereikšmingo ar neįdomaus puslapio, Seneką, Nyčę, Šopenhauerį, Kantą, Šekspyrą ar Dostojevskį studijų metais, vėliau Koheletą, Giesmų Giesmę, Jobą, Maceiną, galiausiai Gogolį, Gotfrydą Kellerį ir nuostabųjį Čechovą, kuris, juokaujant, tarsi atsitiktinai, mane susirado pats... Jie visi ir daug kitų yra mano širdies mintyse ir man visiškai nereikia jų cituoti, nes to ir nesugebėčiau padaryti. Tačiau visos skaitytos knygos savaime turi spinduliuoti iš žmogaus vidaus, eiti jo kalbos žodžiuose ir tokiu būdu perskaitytos knygos toliau dirba savo nematomą darbą. Susidomėjęs žmogus gali paklausti apie mėgstamas knygas, gali kažką nugirsti iš kalbos ir grįžęs pats susirasti konkrečią knygą. Be jokios abejonės, reikia dalintis perskaitytu žodžiu. Todėl, pavyzdžiui man, nors aš ir dėstau universitete teisines disciplinas, didžiausias įvertinimas yra tada, kai semestro pabaigoje studentai pasako, jog prisimins ir Gogolio „Mirusias sielas“, kurį nors Čechovo kūrinį (o jų įdomių ir teisininkams, tikrai yra nemažai, pavyzdžiui, pasakojimas „Sirena“ apie atskirąją nuomonę byloje), ar net ką nors iš klasikinės muzikos. Galbūt vėliau jie visa tai susiras patys ir toliau keliaus ieškojimų keliu. Todėl ir bibliotekos darbuotojams tikrai negalėčiau, ir net neturėčiau jokios teisės ką nors patarti perskaityti, nes jų žinomų knygų pasaulis yra daug turtingesnis, nei mano.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Knyga, kaip jau minėjau, yra graži savaime, estetiška visomis prasmėmis ir tinka visur. Namuose knygos yra visuose kambariuose, knyga savaime puošia namus, kuria jaukumą. Ar norite iš širdies nusišypsoti? Atverskite seną knygą ir įkvėpkite jos nuostabaus kvapo. Šį kvapą dievina net mano devynerių metų amžiaus Dukrytė.

4. Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?
Gyvenime aš nesu nelankstus. Suprantu, kad amžių eigoje papirusus ir knygų ritinius keitė kitokios knygos, kad dabartinės knygos formos kelias į gyvenimą buvo sunkus, o Gutenbergas mirė skurde. Supratu, kad laikai keičiasi, kad elektroninė knyga taip pat yra žmogaus laisvės ir sunkios kūrybos vaisius. Tačiau lygiai kaip nesuprantu vadinamųjų nuotolinių ar elektroninių paskaitų, kurias „skaitančių“ neįsivaizduoju nei Kanto, nei Jungo, nei Kelseno, ar Mykolo Riomerio, lygiai kaip ranka padėto iškalbingo, gyvo parašo neatstos negyvas elektroninis parašas, taip ir vadinamoji elektroninė knyga, man yra tik informacijos laikmena, kurios nei dvasios, nei šilumos, nei kvapo, nei gyvo žodžio aš, deja, kol kas negaliu pajausti. Galbūt elektroninė knyga, tam tikrais atvejais yra nepakeičiama, tačiau man ji net nesvarstytina kaip konkurentė spausdintai knygai. Spausdinta knyga ir elektroninė knyga man yra du nesusisiekiantys indai.

5. Ar kiekviena karta  turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.
Tai sudėtingas klausimas. Negaliu kalbėti savo kartos vardu. Manau, kad neabejotinai kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga. Bėga amžiai, knygos darosi tik labiau pasiekiamos, o dabar ir per elektroninę prekybą, atviras pasaulio sienas lankyti pasaulio bibliotekas, knygynus, galimybėmis keistis perskaitytomis knygomis. Tačiau lygiai proporcingai šiai galbūt tariamai pažangai žmogus tolsta nuo knygos ir persikelia į visokias „e. erdves“. Žinoma, tai negalioja visiems mano kartos atstovams, juo labiau negalioja visos planetos mastu. Tačiau santykio su knyga kaita yra išoriškai regima, nes parkuose, viešajame transporte, ar kitur vis rečiau išvysi skaitančius knygą, veikiau rankose laikančius mobilųjį telefoną. Tiesiog jaučiu pagarbą laikams, kai benediktinų vienuoliai kantriai ir klusniai perrašinėjo knygas, istoriniam lūžiui, kai buvo sukurtas ir tobulinamas knygų spausdinimas, žmonėms steigusiems bibliotekas, pagaliau knygnešiui dėl knygos atidavusiam savo gyvenimą ir gyvybę, pagarbą ir padėką savo viso gyvenimo Mokytojams... Manau, kad kartų kaitoje yra svarbiausia išlaikyti istorinės atminties ir pagarbos knygos žodžiui tęstinumą, bent jau tam žodžiui, kuris, tikiu, niekada nemirs – didžiųjų pasaulio išminties lobynų žodžiui.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Draugas – labai stipri sąvoka. Tai ne tas pats, kas kolega, pažįstamas... Draugas yra tas, už kurį atiduotum gyvybę. Todėl tai būtų neįmanomas dalykas, jog pasaulyje galėtų egzistuoti tokia knyga, kurios neskolinčiau net Draugui.

7. Jūsų biografija - kokio žanro knygos verta?
Tai būtų labai čechoviškas apsakymas. Žmogaus gyvenimas kaip žemėlapis, kuriame daug kelių, tačiau žemėlapių būna skirtingo mastelio ir kai kurių kelių mes neįžiūrime. Kartais tenka eiti iš pažiūros žemėlapyje nenurodytais keliais ir takeliais, o kartais tenka įžengti į niekieno dar neįžengtą žemę. Tai labai individualios patirtys. Todėl iš savo asmeninio žiūros taško objektyviai vertinti, prisiminti, juo labiau objektyviai aprašyti savo nueitą gyvenimo kelią yra absoliučiai neįmanoma. Viena vertus, man visiškai nėra suprantamas tuščiagarbis autobiografinis žanras. Kita vertus, net ir ėmusis aprašyti savo gyvenimą ir veiklą, visi prisiminimai ir mintys bus netobuli, nes kiekvienas retrospektyvus įvykių ir veiksmų vertinimas yra sąlygotas aktualios vertintojo dvasinės brandos lygio, psichologinės būsenos, visos sukauptos gyvenimo patirties, kuri išraižyta patirtos kančios, ieškojimų ir kt. Kai kada žmogus patiki tuo, ko iš tikrųjų nebuvo, įtikina save. Todėl kiekviena autobiografija yra skirtingu mastu subjektyvi, tai variacijos praeities interpretacijų ir reinterpretacijų tema, net jeigu tai būtų mano studijų laikais didžiulę įtaką padarę Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“. Tačiau viena, vis dėlto, yra labai svarbu – išgyvenimai ir gebėjimas prisiminti praeities ribines situacijas, perkeičiančius sukrėtimus, jausmus, kvapus, emocijas, prisiminti kito žmogaus akis, kuriose kadaise išvydai gąsdinančią kančios arba džiaugsmo, klausiančio nusivylimo, ilgesio, meilės ir kitų neaprašomų ir neišreiškiamų žodžiais dalykų bedugnę... Todėl, mano įsitikinimu, bet koks pasakojimas apie konkretų žmogų yra prasmingas tik tada, kai jis tiek patį pasakotoją, tiek ir skaitytoją (klausytoją) priverčia pamatyti ir suprasti kitą žmogų, kuris yra panašioje padėtyje, kaip ir yra buvęs pats pasakotojas bei verčia permąstyti ir savo gyvenimą, padarytas klaidas, prisiminti gyvenimo kelyje sutiktus žmones... Todėl ir sakau, kad mano biografija tilptų į labai ploną vieno trumpučio apsakymo, tokio kaip Antono Čechovo „Speigas“ („Moroz“), knygelę. Gal, kaip ir minėto apsakymo atveju, galėtų būti pasirinktas visą gyvenimą apibendrinantis ir sutalpinantis vienos šaltos žiemos vaizdelis, kurio vieniems veikėjams net ir jautriausi pasakotojo prisiminimai nesukelia jokio įspūdžio ir yra tokie nuobodūs, jog jie išeina ieškoti „duonos ir žaidimų“. Tuo tarpu kitiems iškelia į paviršių tai, kas užmiršta, priverčia susimąstyti, įsijausti į kitą ir suprasti, kaip kitam nuo šalčio skauda širdį...

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Į šį klausimą atsakymas yra neįmanomas. Ar Homerą, Senovės Graikų filosofus galima tiesiog vadinti autoriais, o Senovės Kinijos išminčius? O vokiečių klasikinės filosofijos ir literatūros kūrėjai jau gali būti vadinami Vokietijos autoriais? Ar tai, kad mane žavi Paskalis ir Dekartas jau savaime suponuoja tai, jog mėgstu Prancūzijos autorius? Ar tai, kad vaikystėje su ašaromis skaičiau E. De Amičio „Širdį“, vėliau žavėjausi Dante, jau lemia, jog mėgstu italų autorius? O kur dar nuostabusis čekų Hašeko Šveikas, ispanų Servanteso Don Kichotas? Tikrai dievinu klasikinę rusų literatūrą. Tačiau aš nežinau, kokias knygas gyvenime dar atrasiu, ko iš jų pasisemsiu ir kaip smarkiai jas pamilsiu... Juo labiau, kad ir Lietuva nėra visai neturtinga savo žodžio kūryba. Prisimenu, kaip vaikystėje mėgau Vaižgantą ir gaila, kad tuo metu nežinojau Vytauto Tamulaičio, kurį vėliau vakarais skaičiau savo Vaikams. Pamenu, kaip dar būdamas dvyliktokas, naktimis, kartais net be minutės miego, ryte rijau Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Baltušio „Sakmę apie Juzą“ ir kitas knygas, dėl savęs mintinai kaliau Mačernio eilėraščius. Daugelio pasaulio šalių autorių, literatūros, mitų ir legendų mes net nežinome. O jie neabejotinai nuostabūs. Todėl ieškokime.

 9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Į šį klausimą galiu atsakyti tik Koheleto žodžiais: Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė. Galiu ir klausimu į klausimą retoriškai paklausti: Ką galima dar parašyti po Platono? O po Čechovo Vankos, rašančio savo seneliui laišką į nebūtį?

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu mano rankose japonų rašytojo Haruki Murakamio „Norvegų giria“. Tačiau prieš mano akis pasaulio literatūros brangakmenis aštuoniolikoje tomų šešiolikoje knygų visos Antono Čechovo kūrybos originalo (rusų) kalba. Laukiu to momento, kai vėl pradėsiu skaityti Čechovą.