Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Viktorijos Vitkauskaitės mintys

Žurnalo „IQ Life“ redaktorė Viktorija Vitkauskaitė: Bet apskritai knyga man iki šiol – absoliučiai asmeniškas, intymus, solinis džiaugsmas, ir tai man labai patinka.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manau, kad egzistuoja ir objektyvioji, meninius kriterijus (jei taip galima sakyti) atitinkanti knygos vertė, ir subjektyvioji, labai asmeniška. Pastaroji man galbūt netgi svarbesnė. Nors esu jau pasimokiusi, kad kartais vienu gyvenimo laikotarpiu knyga atrodo ypač vertinga, bet sugrįžti prie jos po keliolikos metų – ir įspūdis išblėsta ar visai sugriūva. Nebūtinai dėl to, kad pats tapai labai protingas ar išmintingas, tiesiog – kitoks. Visgi man iki šiol vienos vertingiausių yra vaikystėje rytos knygos, nes atsimenu ir savo tuometines mintis, būsenas, baimes, svajones. O šiandien jas skaitydama galiu pasidžiaugti dar ir tuo, kad tos knygos ir objektyviai buvo (yra) vertingos. Prieš porą metų per vasaros atostogas perskaičiau kelis savo vaikystės „bestselerius“ – „Danuką Dunduliuką“, „Alfonsą Bailių“, „Pepę Ilgakojinę“. Apstulbau pamačiusi, kiek įvairių posakių, frazių mano kasdienėje kalboje yra atėję iš ten. Kuo tai ne knygos vertė?

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Apskritai stengiuosi vengti rekomenduoti, nes patirtis rodo, kad net geriausių draugių požiūriai į knygas gali labai išsiskirti, o lūkesčiai – absoliučiai prasilenkti. Visgi grąžindama pasiimtas knygas bibliotekoje kartais pasidalinu įspūdžiais. Bet apskritai knyga man iki šiol – absoliučiai asmeniškas, intymus, solinis džiaugsmas, ir tai man labai patinka.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Tikriausiai ne, bent jau nieko panašaus neatsimenu. Gal nebent kaip padėkliuką kavai ar liniuotę, bet čia tokie standartiniai „nestandartai“.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man šiuo atveju nelabai patinka žodis „konkurencija“, nes turi neigiamo atspalvio. Sakyčiau, popierinė ar spausdinta knyga – tai tik forma, o turinys vis tiek (tikiuosi) išlieka svarbiausias. Mano vyras skaito beveik vien skaitmeniniu formatu, aš – beveik vien popieriniu. Kasdienybėje man būtent toks būdas artimiausias ir geriausias. Bet turiu pripažinti, kad, pavyzdžiui, kelionėje skaityklė yra kur kas pranašesnis dalykas už popierinę knygą. Visgi svarbiausia yra skaityti, o ar popierines, ar elektronines knygas – tik įpročio ir pomėgio klausimas.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.
Tikriausiai taip, kita vertus, man sunkoka apibrėžti savo kartos požiūrį į knygą. Tarp bendraamžių pažįstu ir knygas nuolat ryjančių, ir absoliučiai neskaitančių žmonių. Nebe pirmus metus kalbama, kad visuomenė kraustosi iš tekstų, sakinių pasaulio į vaizdų pasaulį, ir jaunesniajai kartai būtent toks pasaulio suvokimas tampa priimtinesnis ir įprastesnis. Tai keičia ir tekstą, netgi kasdienę kalbą – tekstai trumpėja, sakiniai trumpėja, žodynas, mano pastebėjimu, tampa skurdesnis ir banalesnis. Neseniai ėmiau interviu iš Prahos Vaclavo Havelo bibliotekos vadovo Michaelo Žantovskio. Jis pasiskundė, kaip sunku jo kartos žmogui tai, ką nori pasakyti, bandyti įsprausti į twitterio žinutę. Ir aš jį puikiai suprantu!

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Tokios turbūt nėra. Paskolinčiau net tikriausiai vertingiausią savo mažos bibliotekos leidinį – Vlado Drėmos „Dingusį Vilnių“. Tik melsčiausi, kad nedingtų.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Savo biografiją galėčiau įsivaizduoti nebent epistoliariniame žanre.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nuo seno simpatizuoju Skandinavijos rašytojams. Patinka jų žodžio taupumas ir gebėjimas minimaliomis priemonėmis perteikti labai daug.

9. Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Man, žurnalistei, visuomet įdomu tikri žmonės ir tikros jų istorijos. Todėl tokia knyga galėtų būti apie įdomaus likimo asmenybę.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Ką tik į biblioteką grąžinau Marinos Stepnovos „Italų pamokas“ ir jau atsiverčiau Sauliaus Šaltenio „Apysakas“ (nemažai knygų skaitau ruošdamasi būsimiems interviu, taip yra ir šįkart). Kalėdos padovanojo dar ir Majos Lunde „Bičių istoriją“, Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk“ ir Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“, taigi artimiausi skaitiniai jau suplanuoti.