Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Rasos Januševičienės mintys

Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė dr. Rasa Januševičienė: Knygos yra labai saviti mūsų gyvenimo veikėjai. Kartais atrodo, kad tai jos mus pasirenka, o ne atvirkščiai.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – galimybė suteikti skaitytojui tai, ko tuo metu jam reikia: žinių, informacijos, skaitymo malonumo. Taip pat – padėti jam pažinti pasaulį, formuoti savo požiūrį ir nuomonę. Knyga gali tapti vertinga ir kaip brangus atsiminimas, ryšys su kažkokiu gyvenimo etapu ar žmogumi. 

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Tiesiogiai su skaitytojais dirbantiems bibliotekininkams reikėtų sekti literatūros naujienų, kritikos, anotacijų srautą, kad patys galėtų rekomenduoti literatūrą, diskutuoti apie knygas, atsakyti į įvairius klausimus apie jas. Bibliotekų darbuotojams, kurie turi kitą, ne bibliotekininkystės išsilavinimą, patarčiau susipažinti su bibliotekininkystės ir informacijos mokslo pagrindais. Visiems darbuotojams reikėtų domėtis naujausia jų veiklos srities informacija – vadybos, komunikacijos ir kitomis temomis.

O rekomenduoti perskaityti knygas galima tik tiems, kas iš tiesų domisi konkretaus autoriaus kūryba, konkrečiu žanru, laikotarpiu, tema. Ir net tokiu atveju, kažin ar žmogus tikrai tą knygą perskaitys, ar tik pavartys, kelis kartus bandys skaityti ir suvoks, kad visgi tai – ne jo knyga. Knygos yra labai saviti mūsų gyvenimo veikėjai. Kartais atrodo, kad tai jos mus pasirenka, o ne atvirkščiai. 

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Turbūt visiems teko panaudoti knygą kaip nesamo stalo pakaitalą. Kai nėra stalo, o reikia ką nors rašyti, labai patogu pasidėti popieriaus lapą ar sąsiuvinį ant kieto knygos viršelio. Esu rėmusi knyga atidarytą langą. Knygų krūvelė tinka kaip greitai sukonstruojamas reikalingo aukščio „postamentas“ fotografuojant įvairius dalykus. Kai besimokydama mokykloje labai domėjausi gamta, ypač augalais, daugybėje knygų namuose buvo suslėgti ir džiovinami įvairiausi medžių lapai ir gėlytės. Storos ir sunkios knygos, pavyzdžiui, enciklopedijų tomai, yra labai geras presas suslėgti neklusniems, atsiversti nenorintiems, ką tik atsivežtiems iš spaustuvės leidinukams ar įvairiems lankstinukams. 

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Ne, aš taip nemanau. Greičiau – pasirinkimo laisvė. Kiekvienas turi savo argumentų, kodėl renkasi vieną ar kitą formatą. Svarbu, kad kiekvienas skaitytojas surastų savo knygą, sau patrauklų, dominantį, reikalingą tekstą. 

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Kartas galima identifikuoti pagal nuo pat vaikystės skaitytas ir mėgtas knygas. Mano kartos vaikystės knygos: apie indėniuką Kiką, Smaragdo miesto burtininką, Merę Popins. Lietuviškos: Viktoro Miliūno, Vytauto Petkevičiaus, Vytautės Žilinskaitės. Ankstyvoje jaunystėje tarsi privalu buvo būti skaičiusiam Remarką, kiek vėliau – Selindžerį, Keruaką, Hemingvėjų. Tuo metu buvo leidžiama daug žurnalų, ir juose buvo spausdinama daug įdomių literatūros kūrinių taip pat ir detektyvinių apsakymų. Nekantraudavau laukdama tęsinių. Buvo leidžiamos serijos: „Drąsiųjų keliai“, „Horizontai“, ir ištisom serijom šias knygas galima buvo rasti dažnoje asmeninėje bibliotekoje. Vėliau kartu su Atgimimu grįžo išeivijos literatūra, pasirodė Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio knygos. Savo kartą pavadinčiau tebeskaitančia ir labiausiai mėgstančia visgi grožinę literatūrą.

Tikriausiai kiekvienos kartos skaitymo įpročiai ir ryšys su knyga yra nulemti paties laikmečio, knygų pasiūlos, informacijos paslaugų konteksto, tuo metu iškylančių rašytojų, pasirodančių bestselerių, net tam tikrų skaitymo „madų“. Mano ir vyresnėms kartoms knygos buvo ir būtinas namų atributas, rodantis ir šeimininkų apsiskaitymą, ir galėjimą įsigyti knygas. Jaunesnių kartų interjeruose spausdintos knygos tikrai nebedominuoja, o kartais jų ten ir visai nebepamatysi. Skaitoma ir informacija gaunama kitais būdais. 

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Nelabai mėgstu skolinti knygas, bet paprašyta, neskolinčiau nebent kažkuo man asmeniškai labai brangios knygos. 

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Kol kas knygos, manau, dar nereikėtų, pakaktų sodrios novelės. Ar gal kelių novelių serijos. Pasvajosiu – su Sigutės Ach pieštomis iliustracijomis. 

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Britai, amerikiečiai, lietuviai, lenkai ir rusai. 

9. Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Rašau negrožinius tekstus, o jei kada imčiausi grožinės literatūros, tikriausiai tai būtų kažkas panašaus į gyvenimiškus romanus (pavyzdžiui, Ugnės Barauskaitės „Vieno žmogaus bohema“ ar Michael Tucker „Itališkas mūsų gyvenimas“) – su patyrimais, patarimais, autentiškomis vietovėmis. Bet turbūt tai būtų visai ne knyga, greičiau – tinklaraštis. 

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Laukiau ketvirtosios „Silva rerum“ dalies, o ją perskaičiusi, grįžau prie trečiosios, kurią dabar ir skaitau – norisi prisiminti veiksmo ištakas.

Ant mano darbo stalo guli leidinukas „Pažink, suprask, padėk: ugdymo strategijos dirbantiems su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų“. Domiuosi žmonių, negalinčių naudotis įprastais informacijos šaltiniais ir komunikacijos kanalais, poreikiais ir galimybėmis jiems padėti gauti informaciją.