Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Nerijaus Mileriaus mintys

Filosofas, kino teorijos ir filosofijos, šiuolaikinių kasdienio pasaulio teorijų ir urbanistikos filosofinių pagrindų tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentas dr. Nerijus Milerius: per anksti ar per vėlai perskaitytos geros knygos dažnai atneša tik nuobodulį ir nusivylimą.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Savaime suprantama, egzistuoja objektyvūs rašytojo meistrystės kriterijai, bet nemažiau svarbu yra ir tai, kad knyga papultų po ranka „savo vietoje ir savo laiku“. Su žmonėmis galima „prasilenkti“, su knygomis – deja, taip pat. Per anksti ar per vėlai perskaitytos geros knygos dažnai atneša tik nuobodulį ir nusivylimą. Knygos skaitymas – ne monologo, o dialogo forma. Jei aš pats dėl kažkokių priežasčių tą akimirką nesugebu „kalbėtis su knyga“, prieš mane gali gulėti nors ir didžiausias šedevras, skaitant vis vien nebus jokio kontakto. Taigi man vertingiausios knygos, kurių vertę apibrėžia ne jų „vidinė“ kokybė, bet užmegzto dialogo intensyvumas. Su „vertingiausiomis“ knygomis šis dialogas niekada nenutrūksta. 

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Elijo Caneti „Apakimą“. Tai knyga apie profesorių, turintį puikią biblioteką. Jis veda tarnaitę, tikėdamas, kad ši pasirūpins biblioteka, bet tada... Kas „tada“, galima sužinoti atsivertus knygą, jei dar nebuvo progos perskaityti. 

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, esu žaidęs knygomis kietais viršeliais stalo tenisą. Su knygomis elgiuosi pagarbiai, tačiau nemanau, kad jos turėtų būti perdėto garbinimo objektas. 

Vaikystėje ir sportavau, ir domėjausi sporto statistika. Kartą Maskvoje viename knygyne kartu su tėvu pastebėjome knygą apie ką tik pasibaigusias Maskvos Olimpines žaidynes. Knyga kainavo gana didelę tiems laikams 15-os rublių sumą. Kada paprašiau tą knygą man parodyti, pardavėja atsakė, kad atėjau iš gatvės, vadinasi, rankos neplautos, taigi parodys tik tuo atveju, jei tą knygą pirksim. Tėvas man tą knygą iš tiesų nupirko, bet pati situacija ilgam įstrigo atmintyje. Kam reikalingos knygos, jei jų negalima pavartyti ir pažiūrėti? 

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Žinoma. Tarkim, darbas aukštojoje mokykloje – tiek mokslinis, tiek pedagoginis – jau senokai neįsivaizduojamas be skaitmeninių šaltinių. Taigi dabar nebėra jokios prasmės klausti, ar skaitmeninės knygos turi ateitį – jos jau efektyviai funkcionuoja dabartyje. Dabar galima tik spėlioti, koks santykis tarp spausdintų ir skaitmeninių knygų nusistovės ir kuriam laikui. Tačiau futuristines spėliones ir palikime pačiai ateičiai. 

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Aš nesu linkęs apie procesus mąstyti „kartos“ kategorijomis, bet pakitęs santykis į knygas iš tiesų yra akivaizdus. Mokyklos laikais su grupele klasiokų net lenktyniaudavome, kas daugiau ir „sunkesnių“ knygų perskaitys. Rijome visą klasiką lietuvių ir rusų kalbomis, bet buvo ir egzotiškesnių dalykų. Dviejų klasiokų tėvas dirbo Istorijos institute ir iš ten atnešdavo daug „smetoniškos“ Lietuvos spaudinių. Aš prenumeravau leidinį „Inostrannaja literatūra“ (Užsienio literatūra), kuriame vienais metais per dvylika mėnesių dalimis buvo išspausdintas Jameso Joyce’o „Ulisas“. Kiekvieno mėnesio numerio laukdavau kaip serialo tęsinio. 

Skaityti, dalintis knygomis, kalbėti apie knygas buvo įsigėręs į kraują dalykas, o skaityti nesiliovėme ir tada, kada pradėjome gerti degtinę ir domėtis mergaitėmis. Nei vienas iš šių klasiokų po mokyklos nestudijavo humanitarinių mokslų – beveik visi iš jų įstojo į mediciną. Jokiu būdu neteigiu, kad šiais laikais skaito vien tik humanitarai, tačiau gerą literatūrą skaitančių ratas iš tiesų ženkliai susiaurėjęs. Vieni tvirtina, kad neskaito dėl pagreitėjusio gyvenimo ritmo, kiti – dėl milžiniško darbo krūvio, treti – kad neturi laiko pašaliniams, su savo profesija neturintiems ryšio dalykams, ketvirti – kad skaitymas pernelyg nuobodus lyginant su vizualiniais malonumais. 

Nuolat girdim aimanas, kad toks skaitančiųjų rato nuosmukis žymi ir kultūros nuosmukį. Tokioms nuotaikoms prieštarauja technofilai, kurie yra įsitikinę, kad dabartiniai laikai – daug labiau pažengę, nei tas keistas amžius, kada žmonės dar skaitė knygas. Aš nepriklausau nei pirmųjų, nei antrųjų ratui. Akivaizdu, kad anksčiau dalis žmonių skaitė „iš inercijos“, dabar nemaža dalis „iš inercijos“ neskaito. Šis pokytis žymi ne nuopuolį ar progresą, bet informacinį lūžį ir kasdienių įpročių pertvarką. Galbūt kai kam patogiau šiuos pokyčius apmąstyti per „kartos“ kategoriją, bet aš pats veikiau pasitelkiu informacinės revoliucijos terminus. 

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Knygos turi ne dūlėti lentynose, o būti skaitomos, todėl skolinu visas knygas. Gal neskolinčiau tik tokios, kuri būtų su asmeniniu, intymiu, man skirtu užrašu. Bet tokiu atveju tai jau būtų ne vien knyga, ar ne? 

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Nemąstau apie savo gyvenimą kaip apie romano ar apsakymo siužetą. Kita vertus, esu įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra įvykių, kurie puikiai atrodo viename ar kitame literatūros formate. O talentingi žmonės net ir kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną paverčia „įvykiu“, kuo šiais laikais galima įsitikinti socialiniuose tinkluose. 

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Neskirstau autorių į šalis. Bet jei vis dėlto reikėtų kažką paminėti, prisipažinčiau, kad kadaise man darė įspūdį Lotynų Amerikos autorių egzotika – Jorge Luisas Borgesas, Julio Cortazaras, Gabrielis Garcia Markezas. 

9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Tėvai pasakoja – ko tik tėvai neprikuria apie savo vaikus, – kad vaikystėje jiems pažadėjau parašyti „tokią knygą, jog visi juoksis“. Mano pirmoji asmeninė akademinė knyga – „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos„ – ne itin „linksmas“ dalykas. Šiuo metu rašau kitą monografiją apie kinematografinę prievartą, taigi juoktis vėl nebus iš ko. Taip susiklostė, kad neseniai pradėjau rašyti kinui ir teatrui – ten taip pat nieko linksminančio. Taigi tėvams vis dar esu skolingas „juokingą knygą“ ir net nežinau, ar kada šią skolą pavyks atiduoti. 

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visada skaitau kelias profesines knygas vienu metu. Iš grožinės literatūros kūrinių pastaraisiais mėnesiais įnikau į jaunystėje kiek apleistą žanrą – dramas, pavyzdžiui, neseniai perskaičiau Sartre’o „Nepalaidoti mirusieji“.