Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vlado Braziūno mintys

Literatūros vertėjas, rašytojas Vladas Braziūnas:
Mano karta – dar knygų bado karta. Taigi esu iš tų, kuriems kiekviena knyga buvo, tebėra ypatingas, lyg šventybės palytėtas daiktas, kuriems su knyga išsiskirti tebėra sunku.

1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė man, gal ne tik man, o ir daugeliui knygos žmonių nuo seniausių jos perrašinėtojų iki retų skaitytojų, – turinys (dvasia) ir pavidalas (kūnas), neatsiejama jų vienovė, dabar sakytumėm – knyga kaip visapusiškas ir vientisas meno kūrinys. Lytimas, čiuopiamas, uodžiamas. 

2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Taigi tokią, gražios vertės. Pavyzdžiui, kurią nors iš tų, kurių pavidalą kūrė Sigutė Chlebinskaitė. Skaityt ir akim, ir pirštų galiukais, ir šnervėm jautriosiom. 

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartais kokia prasto skonio („prabangaus“ kreidinio popieriaus ar pan.) sunkenybe prislegiu, tarkim, gyvenimo suglamžytų rankraščių pluoštelį. Bet grindų po svirinėjančio stalo koja lyginęs gal nesu. Girdėjau, taip lyginęs Juozas Miltinis. Tiesa, lyginęs sovietine Skundų knyga tuomet prašmatniausiame Panevėžio restorane. 

4. Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?

Prisipažinsiu, va elektroninės knygos tai jokios nesu perskaitęs nė puslapio. Ir tai sako žmogus, kadaise vadintas (nors perdėtai ir neteisingai) bene labiausiai iš rašytojų įknibusiu į skaitmenines technologijas!.. Šiaip stengiuosi nė nesiimti tokių – konkurencijos – klausimų spręsti: gyvenimas juos išpręs be mano nuomonės. Nebent galiu tik prisiminti ir priminti baimes, kad fotografija „nužudysianti“ tapybą, televizija – radiją, kiną... ir taip toliau, ir taip bus be galo. Kol kas kompiuteris, regis, privertė mus atsisveikinti tik su Gutenbergo spaudos era; esu iš tų, kurie spaustuvėse nemažai dar prisiuostę švino liejinių garų, bet kažkodėl negirdėjau, kad jų kas būtų labai pasiilgęs. Tiesiog natūraliai (kad ir neįprastai greitai, kad kartais ir neprognozuojamai) keičiasi technologijos, su naujų produktais senesniems gaminiams tenka išmokt sugyventi, dalytis gyvybine erdve, kartais ir pasitraukti. Pačios skaitmeninės knygos manęs nebaugina, skelbti jose savo kūrybos irgi nesikratyčiau, jei tik skaimeninės knygos, šios civilizacijos išmonės, ir leidyba bei sklaida būtų civilizuota, teisiškai ir praktiškai reglamentuota, jei būtų užtikrintos autorių teisės, įskaitant ir atlygį už panaudą. Kol kas įstatymų leidėjų ir įstatymų vykdymo priežiūros institucijų šie klausimai nelabai tedomina, pripuolamos pastangos neatrodo itin nuoširdžios, tuo tarpu entuziastingai besinaudojančių teisiniu vakuumu randasi vis daugiau. Net viena garbi biblioteka, entuziastingai ėmusis skaitmeninti ir šiuolaikinių autorių knygas, apie teisingą atlygį jų autoriams – iš neišprusimo? negali būti! – buvo pamiršusi... Tiesa, skaitmeninių knygų leidėjų, besistengiančių verslauti sąžiningai, vis dėlto randasi, ir, regis, sutartį dėl poros savo knygų su viena leidykla pasirašysiu. 

5. Ar  kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Mano karta – dar knygų bado karta. Taigi esu iš tų, kuriems kiekviena knyga buvo, tebėra ypatingas, lyg šventybės palytėtas daiktas, kuriems su knyga išsiskirti tebėra sunku. Kuriems skaudu dėl knygos devalvacijos: grafomaniškos, nemokšiškos žodžio raiškos; man dar – ir dėl vargano – kad ir „gražiausio“, blizgiausio – pavidalo. Skaudu, kai koks niekalas vadinamas knyga. 

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Nebeskolinčiau, aplinkybių verčiamas nebeduočiau pasaugoti tokių, kurios ar šiaip retos, ar unikalios dėl kokių savo savybių (buvusios priklasomybės įrašų, brangios dedikacijos ar pan.). Pagaliau tokių, kurios kuo nors išskirtinės tik man. Kitaip sakant, neskolinčiau tokios knygos, kuri pati man artima. Draugai neskolinami. 

7. Jūsų biografija - kokio žanro knygos verta?

O! Skonio reikalas. Pačių įvairiausių žanrų epizodų iš to bedugnio maišo įmanoma būtų išgriebti. Į šitą mišrainę netiktų gal tiktai kokio herojinio epo ar saldžios pastoralės ingredientai. 

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Čia karuselė sukasi nesustodama. Čiumpu, ką tuomet akis pasiekia. Bet daugiausia pasitaiko lietuvių. 

 9. Jeigu pats(i) rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Teisingai, lig šiol mano knygos nebuvo „apie ką“. Mat jos – poezijos knygos. Jeigu rašyčiau prozos knygą, ji veikiausiai būtų apie laiką, pro kurį praėjau. Bėda tik, kad vis tebesijaučiu per jaunas tokią knygą pradėti. Bet kaip nutaikyti akimirką, kai pradėjęs dar įstengtum ir nepradėt pro šalį? Retam tokia laimė tepasitaiko. 

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Kazio Uscilos verstą Adamo Zagajewskio „Du miestai“ (Vaga, 2013). Po teisybei, jau perskaičiau, bet tebelaikau po akim: prie kai kurių pastraipų turėsiu grįžti.

Jono Jakimavičiaus nuotrauka