Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Nerijos Putinaitės mintys
Filosofė, Vilniaus universiteto TSPMI dėstytoja Nerija Putinaitė:
Jei rašyčiau (gebėčiau parašyti) grožinę knygą, tuomet būtų detektyvinė istorija, kurios veiksmas vyktų aštuoniolikto amžiaus Karaliaučiuje ir joje būtinai veiktų Kantas.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knyga vertinga tuomet, kai padeda geriau suprasti, pilniau patirti ar išgyventi tikrovę, kurioje gyvename. Tai gali būti grožinė, mokslinė ar pramoginė knyga. Gali būti ir prieš kelis šimtus metų parašyta knyga. Žinoma, kiekvienas konkretus skaitytojas turi savo santykį su tikrove. Todėl knygų reikia kuo daugiau ir kuo įvairiausių.
2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Umberto Eco „Rožės vardas“. Kad sustiprintų bibliotekos darbuotojo kaip tyrėjo-detektyvo asmenybės pusę.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Labai patogu ant storo žodyno ar kitos knygos (pagal poreikį) pastatyti kompiuterio ekraną. Mokykloje lietuvių literatūros mokytoja yra klasės žurnalu (tiesa, ne visai knyga), užvožusi prabėgančiam klasiokui per galvą. Tačiau taip naudoti knygos nerekomenduočiau.
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Knyga yra knyga. Anksčiau buvo pergamento ar odos ritinėliai, dar anksčiau – molinės ar akmeninės plokštelės. Ateityje bus skaitmeninės. Jei kam ir skauda galvą dėl pokyčių, tai leidėjams ir autorinių teisių gynėjams. Skaitytoja elgiasi kaip patogiau ir prieinamiau. Kol kas skaitmeninės knygos nėra prieinamesnės už popierines. Tačiau tai pasikeis. Neabejotina, kad skaitmeninė knyga jau yra kitokia nei popierinė. Tačiau vis dėlto – knyga.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.
Kiekviena karta mokykloje susiduria su skirtingu privalomos literatūros sąrašu. Tai formuoja mokinius kaip asmenybes. Mano karta paauglystėje gyveno knygų deficito bei kai kurių knygų draudimo sąlygomis. Kai draudimas baigėsi, vis dar buvome jauni ir žingeidūs, kad daug ką atrastume. Gana netikėti mano jaunystės atradimai buvo Sørenas Kierkegaardas ir Italo Calvino, kiekvienas savaip. Vėliau – ankstyvosios krikščionybės religinė-teologinė literatūra. Tačiau gyvenimas pasaulyje žmones labiau formuoja negu knygos. Tad skirtumai tarp kartų neturėtų būti labai dideli. Veikiausiai kartos skiriasi vien statistiškai: vienose kartose knygas skaito didesnis, kitose – mažesnis procentas atstovų. Mano kartoje, sakyčiau, vidutinis.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Nemėgstu skolinti knygų. Vėliau kuomet prireikia, jau nepamenu, kam paskolinau. Biblijos vienintelio turimo egzemplioriaus niekam neskolinčiau. Nebent padovanočiau.
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Labai nenorėčiau, kad apie mano biografiją būtų parašyta kokia knyga. Visiškai pakanka enciklopedinio straipsnio, kuris jau parašytas.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Vokiečiai yra gilūs ir sentimentalūs, britai – stilingi, amerikiečiai – intriguojantys, prancūzai – mąslūs, rusai – egzistenciškai angažuoti, lietuviai – kenčiantys. Sunku būtų išskirti. Visi labai įdomūs.
9. Jeigu pats(-i) rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Rašau knygas apie Lietuvos ir Europos tapatybę, taip pat apie sovietmetį Lietuvoje. Esu parašiusi ir knygą apie Immanuelio Kanto filosofiją. Jei rašyčiau (gebėčiau parašyti) grožinę knygą, tuomet būtų detektyvinė istorija, kurios veiksmas vyktų aštuoniolikto amžiaus Karaliaučiuje ir joje būtinai veiktų Kantas.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Greta mokslinių knygų šiuo metu skaitinėju Karlo Schlögelio „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“. Taip pat į rankas pateko senas Thomaso Manno „Lotos Veimare“ leidimas, kurį su malonumu skaitau, nors ir sunku suprasti žanrą. Pradžioje net galvojau, kad parašytas kaip paskvilinis romanas. Tačiau veikiausiai tai rimta knyga. Nepaprastai įdomus ir keistas yra vokiečių santykis su Goethe.