„Naujasis Židinys-Aidai“ direktorė, doktorantė Gabrielė Gailiūtė

Į dešimt klausimų apie knygas atsako „Naujasis Židinys-Aidai“ direktorė, VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo literatūros ir teorijos centro doktorantė, „Mažosios studijos“ bendradarbė, vertėja Gabrielė Gailiūtė.  

1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Labai platus klausimas, iš esmės apie tai mėginu parašyti visą disertaciją, ir tai tikriausiai į jį neatsakysiu. Turbūt bendriausias atsakymas būtų, kad knygos vertė slypi tame, kaip jai pavyksta žmogui suteikti tai, ko jam trūksta ar ko jis tikisi. Jei žmogui norisi tiesiog pailsėti ar prasiblaškyti, vertingiausia bus pramoginė knyga. Jei jis ieško informacijos, vertingiausia bus knyga, kuri jos suteiks daugiausiai ir aiškiausiai. Kultūrine prasme tektų sakyti, kad vertingiausios tos knygos, kurios padeda suprasti svarbiausių dalykų apie pasaulį, žmones ir save. Tik, meldžiamieji, neklauskite, kokie tie svarbiausi dalykai.

 2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

O jums dar niekas šioje anketoje nesakė, kad prašyti filologo rekomenduoti knygą reiškia jį užknisti lygiai taip pat, kaip draugų vakarėlyje sutiktam gydytojui oftalmologui imant pasakoti, kad močiutės kraujospūdis aukštas, ir širdelė streikuoja, gal gydytojas ką nors patartų? Visiems, kas dar neskaitė, rekomenduoju Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“, o tik po to „Žuvis ir drakonus“.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį ?

Nuolat tenka. Štai, mano kompiuteris šiuo metu užkeltas ant trijų Kęstučio Skrupskelio „Ateities draugų“ egzempliorių, kad ekranas būtų patogesniame aukštyje, ir vakarais neskaudėtų sprando.

4. Ar elektroninės knygos konkurentės  spausdintoms?

Kadangi visų pasaulio knygų perskaityti neįmanoma, tai kiekviena knyga yra konkurentė visoms kitoms, nes kiekvienas skaitytojas per savo gyvenimą perskaitys tik ribotą jų skaičių. Bet nežiūrint taip kraštutinai – nežinau. Aš pati turbūt net dažniau skaitau elektronines knygas negu spausdintas, bet, tiesą sakant, nematau didelio skirtumo pačiame skaitymo procese. Ko gero, reikšmingiausi skirtumai šiuo metu matyti vaikų knygose: elektroninės turi galimybių būti ne tik gražiai iliustruotos, bet ir judančios, grojančios, interaktyvios - mažam vaikiukui toks, regis, paviršutiniškas patrauklumas labai svarbus. Man atrodo, kad jei dėl kokių nors ekonominių ar šiaip pragmatinių priežasčių spausdinti imtume vis mažiau, tai, ką branginame spausdintose knygose vis tiek rastume kaip perkelti į elektroninius pavidalus – nes pragmatinės priežastys niekada nenugali to, ką branginame, net jei ir nemokame to įvardyti.

5. Ar  kiekviena karta  turi savitą ryšį su knyga ? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Nedrįsčiau kaip nors apibendrinti nei savo, nei kokios nors kitos kartos, bet matau vieną, mano galva, iškalbingą skirtumą tarp savo ir savo tėvų požiūrių į knygas. Mano tėvai knygas kaupia. Jie turi didžiulę biblioteką, įvairiausiomis kalbomis, ir ten tikrai labai daug knygų, kurių jau seniai niekas neskaitė. O aš, priešingai, knygas skolinu ir pamirštu kam, periodiškai padarau tvarką lentynose ir kokią dėžę knygų padovanoju bibliotekai, o prieš pirkdama tris kartus pagalvoju, ar tos knygos man tikrai reikia taip, kad negalėčiau jos tiesiog perskaityti, pasiėmusi iš bibliotekos ar pasiskolinusi iš bičiulių (arba iš mamos :) ). Tokie įpročiai, man regis, tik iš dalies susiję su tuo, kad mano tėvų namas yra maždaug lygiai šešis kartus didesnio ploto už mano butą. Tokius įpročius suformuoja ir pats knygų prieinamumas: mano tėvai įprato kaupti knygas dėl to, kad jų nuolat stigo, įdomesnės knygos būdavo sunkiai gaunamos, o jei dar iš užsienio, o jei dar apie kokius nors krikščioniškus dalykus, tai išvis... Ir man tai – dar viena priežastis keliskart per savaitę padėkoti Dievui už tai, kad gyvenu laisvoje Lietuvoje.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Vienintelė priežastis, kodėl kartais nenoriu skolinti knygų - kai knyga būna dovanota ir su labai asmenišku įrašu: tada nesinori, kad pasiskolinęs pamatytų tą įrašą. Tokius įrašus (ir knygas su jais) nepaprastai branginu, dėl to ir pati, kam nors dovanodama knygas, labai stengiuosi gražiai užrašyti. O šiaip skolinu viską visiems ir neribotam laikui, ir dar leidžiu perskolinti toliau. Dažnai pati pamirštu, kas kam paskolinta, ir kartais net nustembu, kai kas nors grąžinama.

7. Jūsų biografija -  kokio žanro knygos verta?

Oi, aš fantazierė kaip reta, nuolat savo gyvenime įžiūriu ką nors džeimsobondiško ar žiedųvaldoviško. Tai, be abejo, nereiškia, kad esu slaptoji agentė ar kad turiu stebuklingų galių. Nors, tiesa, jei ir būčiau slaptoji agentė ar turėčiau stebuklingų galių, juk vis tiek čia negalėčiau to nei patvirtinti, nei paneigti.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Britai ir amerikiečiai, nes daugiausiai skaitau angliškai. Pastaruoju metu buvau „sėdusi“ ant Lionel Shriver, bet jau viską perskaičiau, ką ji yra parašiusi. Dabar žvalgausi naujo „kablio“. Perskaičiau Donną Tart, bet ją visi lygina su Dickensu, tai aš iškart įtariai žiūriu, nes esu beveik tikra, kad Dickensui niekas niekada neprilygs.

 9. Jeigu pats(i) rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Tikrovėje dauguma žmonių yra geri ir padorūs, gyvena tvarkingai, dorai, kaip išmanydami gražiai, siekia laimės, santarvės ir ramybės – bet kiekvienas iš jų juk savaip įdomus, o dažnai kam nors (pavyzdžiui, savo vyrui ar žmonai) net įdomiausias pasaulyje. O knygose blogiečiai būna spalvingi ir išraiškingi, o geri žmonės – arba nusaldinti iki šleikštulio, arba nykūs, banalūs ir nuobodūs. Šiaip jau tai nesunku paaiškinti šventu literatūros dėsniu - nėra pasakojimo be konflikto, o juk blogiečius „įvelti“ į konfliktą daug lengviau. Aš labai norėčiau (nebūtinai šiame gyvenime) pamėginti parašyti knygą apie gerus žmones, bet parodyti, kokie jie įdomūs ir nuostabūs. Mano galva, bene vienintelis atvejis literatūros istorijoje, kur tai yra pavykę, yra Dickenso „Didieji lūkesčiai“, bet kaip jam tai pavyko, vis tiek nežinia. Užtat ir masina tokią paslaptį išnarplioti.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Tomo Daugirdo „Sparnuoto arklio dantis“. Skaitau ir šiurpstu, kad mano disertaciją jau parašė.

Nuotrauka iš Bernardinai.lt